Australijos aborigenai. Tęsinys.

Po europiečių įsikūrimo
1770 m. leitenanto Džeimso Kuko ekspedicija išsilaipino rytiniame Australijos krante ir pavadino jį Naujuoju Pietų Velsu, britų kolonija. Britų kolonizacija prasidÄ—jo SidnÄ—juje 1788 m. Per kelias savaites po pirmųjų kolonistų įsikÅ«rimo regione epideminiu mastu pradÄ—jo plisti europietiškos ligos – vÄ—jaraupiai, raupai, gripas ir tymai, siekusios aborigenų bendruomenes ir už europiečių gyvenviečių ribų, ypatingai paveikusios tankiai apgyvendintas.
Kita britų įsikÅ«rimo pasekmÄ— buvo žemÄ—s ir vandens išteklių pasisavinimas. Europiečių klaidingas supratimas apie klajoklių gyvenimo bÅ«dÄ… leido jiems manyti, kad aborigenai bus laimingi ir kituose regionuose, į kuriuos buvo išstumti. Pastarųjų bendruomenÄ—ms, kenčiančioms nuo ligų, gimtos žemÄ—s, maisto ir vandens išteklių praradimas buvo lemtingas. Skirtingai nei Naujoje Zelandijoje, jokia sutartis dÄ—l žemÄ—s pasidalijimo teisių tarp vietinių ir europiečių nebuvo sudaryta. Taip pat pradÄ—jo plisti ir venerinÄ—s ligos, dÄ—l ko sumažėjo bendruomenių vaisingumas ir gimimų. Europiečiai taip pat supažindino AustralijÄ… su alkoholiu, opiumu bei tabaku (piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais iki šiol aborigenų bendruomenių problema).
Pasak kai kurių šaltinių, 1788–1900 m. laikotarpyje aborigenų sumažėjo apie 90 %, Tasmanijos paskutinysis tikras aborigenas Truganini mirÄ— 1876 m., nors išliko daug vietinių tasmanų ir europiečių palikuonių. Neskaitant maisto šaltinių ir žemÄ—s netekimo, aborigenų bendruomenes paveikÄ— ir masinÄ—s žudynÄ—s.
Europiečiai plačiu mastu žudė aborigenus iki pat XX a. pradžios, pasak istoriko Henry Reynolds buvo nužudyta 10-20 tūkstančių aborigenų. Taip pat laisvai buvo prievartaujamos aborigenų moterys iki kol 1837 m. gubernatorius tai paskelbė nusikaltimu. Atsikėlusių europiečių tarpe buvo ir žmonių, bandžiusių sustabdyti masines žudynes.
Iki 1870 m. visos derlingos Australijos žemÄ—s buvo užimtos europiečių, o likusieji nedaugelis aborigenų buvo išstumti į gyvenimui netinkamus regionus. Europiečiams vystant gyvulininkystÄ™, sumažėjo aborigenų medžiojami plotai, tačiau atsirado alternatyva, kuria kai kurios bendruomenÄ—s naudojosi, medžiodami naujųjų australų gyvulius, taip skatinant tolimesnius konfliktus. Buvo bendruomenių su kuriomis europiečiai nuo pirmojo kontakto palaikÄ— neblogus santykius, tačiau dauguma ilgainiui tapo priklausomos nuo europiečių ir jiems dirbo. 1851 m. prasidÄ—jus Australijos aukso karštinei, pietryčių Australijos aborigenai buvo naudojami kaip darbo jÄ—ga, dauguma dirbdavo už maistÄ…, aprangÄ… ir pan. 1867 m. į AnglijÄ… vykusi pirmoji Australijos kriketo komanda buvo sudaryta iš vietinių žemyno gyventojų.
Iki XX a. pradžios Australijos čiabuvių skaičius sumažėjo 50–90 tÅ«kstančių žmonių, ir buvo manoma kad visiškai išnyks, tačiau iki maždaug 1930 m. išlikÄ™ aborigenai įgijo atsparumo naujosioms ligoms bei gimimų skaičius pradÄ—jo vÄ—l augti.
Dar XX a. aborigenai buvo Australijos bei pasaulio rasistinių pažiÅ«rų bei diskriminacijos objektai (pvz., amerikietÄ—s gimimų kontrolÄ—s aktyvistÄ—s Margaret Sanger žodžiais, „Vietinis australas, žemiausia žinoma žmonių rÅ«šis, pagal smegenų išsivystymÄ… tik laipteliu aukšÄiau šimpanzių, yra tokios mažos seksualinÄ—s kontrolÄ—s, kad tik policija gali apsaugoti jį nuo lytinio pasitenkinimo gatvÄ—se“).
Iki antrojo pasaulinio karo pabaigos daug Australijos vietinių tarnavo armijoje, pastariesiems buvo suteikiamos pilietybÄ—s, tačiau nebuvo vertinamos lygiaverčiai naujųjų australų pilietybÄ—ms. Tuo tarpu šiaurinÄ—je Australijos dalyje aborigenai vis dar buvo nelaisvais darbuotojais, mažai apmokami bei kitaip ribojami įstatymų ar policijos. 1946 m. gegužės 1 d. Pilbaroje (Vakarų Australijoje) dirbantys vietiniai iniciavo streikÄ… (Pilbara strike) ir dirbti nebegrįžo. Tačiau streikas vyko jau vystantis pažangesnÄ—ms technologijoms, kada darbams pradÄ—jo užtekti mažiau darbuotojų. 1968 m. išleidus minimalių atlyginimų vietiniams darbuotojams įstatymÄ… (Pastoral Industry Award), masiniai jų atleidimai prasidÄ—jo visoje Australijoje, aborigenams tampant pabÄ—gÄ—liais, tremtiniais, gyvenančiais miestų pakrašÄiuose.
Iki XX a. vidurio baltieji australai labiau susigyveno su vietinių kultÅ«ra, vienas iš pavyzdžių – Jindyworobak judÄ—jimas (Jindyworobak Movement), kuriuo baltieji galbÅ«t norÄ—jo išreikšti savo atsiskyrimÄ… nuo europietiškos kilmÄ—s.
[taisyti]Kalbos

Vietinių Australijos ir Tasmanijos žmonių kalbos neturi akivaizdžių panašumų su bet kuriomis kitomis kalbomis už Australijos ribų. XVII a. pabaigoje Australijoje buvo 350–750 aborigenų bendruomenių, ir atitinkamas skaičius kalbų ar dialektų. XXI a. pradžioje naudojamos mažiau nei 200, ir tik dvidešimčiai jų negresia išnykimas.
Lingvistai skirsto šias kalbas į dvi pagrindines grupes – Pama-Nyungan ir ne Pama Nyungan kalbos. PastarÄ…jÄ… sudaro keletas žemyno šiaurÄ—je vartojamų kalbų grupių, tuo tarpu Pama Nyungan kalbos yra paplitusios beveik visame žemyne. Daugumai Australijos aborigenų kalbų bÅ«dinga vadinamoji „uošvienÄ—s kalbos“ forma, kai prie kai kurių giminaičių vartojami kitokie nei kasdieniniai žodžiai.
Tasmanijos aborigenų kalbų padÄ—tis šioje klasifikacijoje nÄ—ra žinoma, nes po salos kolonizavimo ir vietinių išnaikinimo išliko tik nedaug prastos kokybÄ—s žodžių sÄ…rašÅ³.
[taisyti]Nuorodos ir šaltiniai

Australijos aborigenų kultūrinis palikimas (australia.gov.au), Anglų k.
↑ Pradžioje naudota romÄ—nų mitologijoje įvardinti vietinius senovÄ—s Italijos gyventojus, žr. Bellum Catilinae, sk. 6.
↑ Australijos Pietų Velso universiteto puslapis Kaip išvengti rasinÄ—s ar etninÄ—s diskriminacijos, angl.
↑ Bowler, JM et al, (20 February 2003), Letters: New ages for human occupation and climatic change at Lake Mungo, Australia, Nature 421, pp. 837–840

http://lt.wikipedia.org