Muzikantai

PradžiaPsichologija

Jei nesimokysi- eisi šluoti gatvių arba kitoks būdas motyvuoti vaiką mokytis

09/09/2013

Taip pat skaitykite

Šv. Kalėdų liūdesys arba šventės emigravus Kodėl dirbame... nemėgstamą darbą? Kaip padėti krūties vėžiu sergančiai moteriai susidoroti su emocijų antplūdžiu? Apie tuščias ir pustuštes dėžes arba kaip atrasti gyvenimo džiaugsmą iš naujo

Kiekvienų tėvų svajonė – pavyzdingai besimokinanti atžala. Tačiau labai dažnai tėvams tenka susidurti su vaikų nenoru eiti į mokyklą, tingėjimu daryti namų darbus. Tuomet iškyla klausimas: kaip tinkamai motyvuoti vaiką, jog jis atrastų mokymosi džiaugsmą, kaip skatinti ruošti namų darbus ar eiti į mokyklą.

Vaikai yra imlūs ir kiekvienas savaip protingas, tačiau vienam sekasi lengviau, o kitam, nors ir turi potencialą, tačiau neišnaudoja visų galimybių. Kad atžala patirtų mokymosi džiaugsmą, o ne tik siektų gerų pažymių, tėvams tenka dėti visas pastangas. Manoma, jog kuo anksčiau vaikystėje vaikas patirs didesnį malonumą mokytis, tuo labiau ateityje jis vertins išsimokslinimą. Priversti vaiką mėgautis mokslais gana sudėtinga užduotis tėvams, o ir pačių geriausių ketinimų vedini jie patys to nesuvokdami pridaro begalę klaidų. Dažnai ištariamos frazės: „baigėsi katino dienos“, „mokykloje sužinosi ką reiškia drausmė“, „galėsi bijoti mokyklos“ bei mokyklos tapatinimas su lageriu ir prilyginimas katastrofai vaikui sukuria itin neigiamą atspalvį.

Ar kada esate susimąstę, jog tėvų noras matyti sėkmingai besimokantį vaiką ir jiems aplinkinių nuolatos daromas spaudimas, išties gali sukelti vaiko priešiškumą, pyktį ar netgi menkavertiškumo jausmą? Tėvai dažnai persistengia bandydami užauginti genijų ir neatsižvelgdami į tikruosius vaiko pomėgius ir polinkius. Stengdamiesi paaiškinti vaikams, koks vis dėlto yra svarbus geras išsimokslinimas žmogaus gyvenime, dažnai pamirštame, jog vaikai yra linkę susikoncentruoti ties dabartimi ir negalvoja apie ateitį. Atminkite, jog vaikai dažniausiai vadovaujasi fraze „čia ir dabar“, jiems sunkiai suvokiamas planavimas kelioms savaitėms į priekį, jau nekalbant apie tolimą ateitį. Žinoma, toks vaikų pozityvumas yra sveikintinas, tačiau mažiesiems dažnai akcentuojant ateitį, jie gali jos tiesiog pradėti bijoti ir palūžti. Vaikai nesureikšmina ateities karjeros, jų suvokimas apie mokymosi svarbą yra labai ribotas. Jiems tai tiesiog kažkas, kas turi būti atlikta. Kad mažasis apčiuoptų realią mokslų naudą, pravartu sugalvoti įvairius apdovanojimus, kurie būtų grįsti susitarimu.

 

Venkite iš mokyklos grįžtantį vaiką pasitikti klausimu: „Kiek gavai?“. Kaip teigia psichologai, orientuotis tik į gaunamus pažymius yra labai žalinga. Geriau pasidomėti už ką jis tiek gavo, kokios buvo aplinkybės. Stenkitės orientuoti vaiką į patį mokymosi procesą ir niekada nevertinkite jo pagal gautus pažymius, nes ilgainiui tai gali sukelti didelių problemų. Juk vaikas, kuris gaus tik gerus pažymius ir bus nuolatos giriamas, jausis pranašesnis už savo bendraamžius, o kartą gavęs žemą pažymį, savimi nusivils ir jausis nevykėliu. Taipogi, kaskart vaikui gavus mažesnį pažymį neteiskite jo sakydami, jog jis nesimokė ir yra nevykėlis ar tinginys, geriau jį padrąsinkite, nes antraip jis užsiprogramuos nesekmei. Juk tuo metu aukščiausią įvertinimą gavęs mokinys galėjo būti atmintinai viską išmokęs, o gal netgi nusirašęs. Svarbiausia vaikui suprasti, kad jis mokosi ne mokytojams, ne tėvams, ne dėl pažymių, o kad žinių reikia tik jam pačiam.

Psichologai taipogi ragina tėvus vengti trumpųjų klausimų: „Kaip sekėsi?“, „Ar viskas gerai?“. Neužsipulkite vaiko ir su klausimu: „kodėl?“ Šį pyktį ir pasipriešinimą sukeliantį žodelį geriau pakeiskite į “kas atsitiko?“, „dėl kokių priežasčių?“. Pamąstykite, kaip prakalbinti vaiką išsamesniam pasakojimui apie tai, kaip praėjo diena mokykloje. Dar didesnė klaida, kurią dažnai daro tėvai- užduoda klausimą ir nesiklauso. Paklausus vaiko, privalu jį ir išklausyti bei patiems imantis iniciatyvos pasipasakoti kaip sekėsi darbe, kas įdomaus įvyko per darbo dieną. Tokie dialogai verstų vaiką pasijusti lygiaverčiu, jam būtų lengviau atsiverti ir išsipasakoti. Jausmas, kai vaikui leidžiama dalyvauti diskusijoje ir išreikšti nuomonę, į kurią atsižvelgiama, brandina jo atsakomybę ir pasitikėjimo savimi jausmą.

 

Viena pagrindinių tėvų bėdų – nekokybiškas bendravimas su vaikais. Ne paslaptis, jog dažnai tėvai stengiasi aprūpinti vaiką materialiai, bendravimui skiriant tik antrąją vietą. Dažniausiai pirmąją dienos pusę vaikai leidžia darželiuose, mokyklose ar namuose, grįžę tėvai priorotetą taip pat atiduoda namų ruošos darbams, taip bendravimą paversdami paviršutinišku.

Kita tėvų daroma klaida – nebendravimas su mokytojais. Įprastai tėvai tenkinasi tik klasės susirinkimais, kurių metu išsiaiškinamos vaikų spragos, tačiau kartais derėtų pedagogus aplankyti dažniau. Dažnesnių vizitų metu mokytojas atskleis, kas mokiniui sunkiau sekasi, o tėvai galės papasakoti, kaip vaikas elgiasi namuose, kas skatina jo norą mokytis, o kas kaip tik mažina motyvaciją.

Kitas svarbus dalykas – vėlyvas namų darbų ruošimas. Atminkite, namų darbus atidėję vėlyvam vakarui, kai vaikai dažnai būna išvargę ir suirzę, tai greičiau paversite bausme, nei malonumu. Vaikai mėgsta iššūkius, tad nuobodžius namų darbus pasistenkite paversti smagiu žaidimu. Leiskite vaikams įgytas žinias pritaikyti praktikoje. Pavyzdžiui, pasidomėkite su vaiku kiek elektros sunaudoja namuose esantis virdulys, kaip sujungtos kambaryje eančios lemputės. Vaikams pamačius, kokios vis dėlto yra naudingos žinios, keistųsi ir jų požiūris į mokslą, bendrą supratimą apie pasaulį.

Palaikykite vaiką siekiant užsibrėžto tikslo, padėkite jam neprarasti motyvacijos. Vaikui ypatingai svarbu turėti tikslą, jo įgyvendinimo laiką bei žinoti, jog rezultatas gali būti įvairiausių formų.Tokiu atveju atsiranda apibrėžtumas, didesnė motyvacija, o tėvai tuo tarpu gali imtis įvairių skatinimo būdų. Kai kuriems vaikams gali atrodyti, jog jų pasiekimai priklauso tik nuo išorinių veiksnių, bet ne nuo jų pačių, o būtent toks požiūris juos verčia manyti, kad stengtis yra visiškai beprasmiška. Tad norėdami to išvengti privalote jį girti už pačias pastangas mokymosi eigoje, o ne už konkretų rezultatą ar gautą pažymį.

Atminkite, jog labai dažnai netinkamas tėvų elgesys bei požiūris užkerta kelią vaikų žingeidumui ir motyvacijai, noras siekti naujų žinių silpsta. Kartais mažųjų požiūris į mokslą formuojasi ir tėvų noru paimti vaiką iš pamokų ir išvykti pailsėti. Taip vaikams gali atrodyti, jog gyvenime daug svarbiau yra patiriami malonumai, nei įgijamos žinios. Tad labai svarbu apie mokyklą ir mokytojus kalbėti atsargiai ir tik teigiamai, antraip neigiamas požiūris gali netrukus persiduoti ir vaikui. Nekritikuokite pedagogų ir neaptarinėkite jų kompetencijos vaikams girdint. Atžalai svarbu suprasti, jog nepaisant visų su mokykla susijusių problemų, išsilavinimas yra labai vertingas, o pastangas anksčiau ar vėliau vainikuoja sėkmė.

Ar teko pastebėti, jog pirmokai į mokyklą eina su dideliu noru, o metams bėgant vis sunkiau atrasti pradinuką, kuris veržtųsi į pamokas? Kas gi nutinka? Kur pradingsta motyvacija? Žinoma, konkretaus amžiaus nustatyti, kada prarandamas šis ūpas nėra, tačiau kaip rodo tyrimų rezultatai, taip dažnai atsitinka įvykus kardinaliems perversmams vaikų gyvenime: tėvų skyryboms, mokyklos pakeitimui, artimojo mirčiai, patyčioms. Vyresni vaikai, suvokia, kad ėjimas į mokyklą yra jų pareiga ir jie labiau susidoroja su savais jausmais nei pradinukai. Šiuo atveju, tėvų pagrindinė užduotis būti budriems ir neleisti praleidinėti pamokų,užtikrinti gerą ritmą namuose: ribotą televizoriaus žiūrėjimą, žaidimą kompiuteriniais žaidimais ir kita veikla. Vaikui turi būti aišku, jog jei namų darbai nėra paruošti, žiūrėti animacinių filmukų ar eiti susitikti su draugais yra tabu. Už nepageidaujamą elgesį bauskite sumaniai- motyvaciją elgtis tinkamai skatina baimė prarasti įprastas privilegijas.

O kartais vaikas neturi motyvacijos, nes neatranda jam patinkančios veiklos. Tėvų pareiga  pasidomėti kuo vaikas domisi, kas jam patinka. Vaikai, kuriems sudaromos galimybės pasigilinti į savuosius pomėgius, ištirinėti dominančią sritį yra smalsesni ir geriau mokosi. Išmokinkite vaikus rutinos, jog mokytųsi nuo pirmadienio iki penktadienio, o savaitgaliai būtų skirti poilsiui: bendravimui su draugais, buvimui kieme. Tyrimais įrodyta, jog vaikams išmokus darytis pertraukėles ir planuotis laiką, jie išmoksta ir mokytis.

Tėvai ir mokytojai gali sustiprinti vaiko (ne)norą mokytis ir puoselėti įgimtą jo smalsumą. Žinoma, kartais vaiko motyvacija gali būti susijusi su emocinėmis bei elgesio problemomis ir specialisto pagalba yra svarbi ir neišvengiama. Tikėkite savo vaikais, drąsinkite juos ir neabejotinai mokslas taps įdomia ir mėgstama jų veikla. Sėkmės!

  

Šeima Psichologija