Muzikantai

PradžiaDienos naujienos

Lietuvos ūkininkams ir vargani tautiečiai šeichais rodosi

02/06/2015

Taip pat skaitykite

Teroristų išpuolis Londono gatvėje Moteris, atvėrusi duris nepažįstamajam, buvo apipilta rūgštimi Prokuroras Darbo partijai siūlo skirti baudą Bangladeše susirgo 450 drabužių siuvyklos darbuotojų, įtariamas užterštas vanduo

Norint tuo įsitikinti, reikia labai nedaug. Pakanka užsukti į turgų ar ūkininko produkcija prekiaujantį prekybos centrą ir vaiko palepinimui arba ligoniui nupirkti pirmųjų daržovių ar uogų. Žinoma, renkantis prekę lietuvišką. Jų kaina tokia ,,riebi", kad daugelis „pamiršta“ ko atėjo, atsidūsta ir tyliai spūdina šalin.

Kodėl lietuviškos daržovės ir uogos tokios brangios? Todėl, kad jų dar labai mažai - atsako mieli pardavėjai. Ne už kalnų vasaros vidurys, o braškių kaina, kaip yra per didelė, taip ir liks. 

Ūkininkas, nurinkęs uogų derlių, nori parduoti jį kuo brangiau ir jam nesvarbu, kad kaina gali gerokai prasilenkti su sveiku protu. Jis žino, kad žmonės į Lenkiją pigesnių uogų neprivažinės, neturės kur dėtis, pirks ir už kiek beprašytų. Nė cento nenuleis, geriau supūdys. Taip išmoko. 

Visai neseniai morkas, kopūstus, sodo derlių Europos Sąjunga siūlė už kompensaciją netgi išmesti, utilizuoti, nes dėl Rusijos sankcijų rinkoje šių daržovių ir vaisių buvo perteklius. Ūkininkams labiau apsimokėjo supūdyti, nei parduoti žmonėms už kelis centus. Ir pūdė, ką patys ir gyvuliai neįveikė. 

Tiesa, lauk metė, pūdė ne visi. Kai kurie liaupsių, padėkos sulaukė, kai bent Kalėdoms dalį derliaus nemokamai ar už simbolinę kainą vaikų, senelių globos namams atvežė arba liepė patiems iš ūkio atsigabenti. 

Kai kalba nukrypsta apie pinigus, padorumui vietos nebelieka, viešpatauja godumas. Kitaip mąstyti ne tik šiandieninis ūkininkas negali. Kasdien puikiai matome - kiekvieno nagai lenkti į save. Net ir Rūpintojėlio. 

Tad ką jau bekalbėti apie tai, kai turtingi verslininkai blizgiuose žurnaluose giriasi, kaip per savaitę uždirbo milijoną, o jų darbuotojai susiveržę diržus priversti egzistuoti iš minimalios algos. Arba, kai savivaldybių įmonių direktoriai vadovauja bankrutuojančioms įmonėms, bet gauna dešimtis tūkstančių eurų algos. Kartais didesnes už klestinčių įmonių vadovų. Jei per daug prisidirba ir tokį išprašo, tai dar kelių algų prikimštą lauknešėlį įduoda. 

Ir kaip neduos – juk turi žmogus išgalėti tą raudonskruostę braškytę nusipirkti. Be to, ir per rinkimų kampaniją visi kandidatai dievagojosi: „Svarbiausia – žmogus!“.  Pažadus reikia tesėti. Žmonėms. Ne kažkam, kurie lietuviškų braškyčių neįperka. Ne tiems, kurie yra tik statistiniai rinkėjai, statistiniai Lietuvos gyventojai ir tik patys save žmonėmis laiko. Tokia logika. Žmonių. Išsirinktų. 

Biznis yra biznis, nieko čia nepadarysi: parduodančiam visada pigu, perkančiam visada brangu. Tiek žmonėms, tiek ir statistiniams vienetams, galvojantiems, kad ir jie yra žmonės. 

Kęstučio Vanago nuotr. 

Šarūnas PREIKŠAS,

europlius.com