Muzikantai

PradžiaEmigranto užrašai

Stefanija Mikuckytė: „Žiūriu į emigraciją kaip į nuotykį“

17/12/2013

Taip pat skaitykite

Kokios yra Jūsų teisės ir pareigos jei darbo vietoje yra per karšta? Kaip susigrąžinti talentus Lietuvai? Didžiosios Britanijos Karalienė kalboje pabrėžė sugriežtintas imigrantų teises LLRA: Lietuvių kalbai grėsmę kelia ne tautinės mažumos, o pasyvi politika, dėl kurios kyla dar didesnė emigracijos banga

 

Stefanija – lietuvaitė emigrantė, ieškanti laimės Londone. Veikli mergina Lietuvoje studijavo informologijos specialybę uostamiestyje ir aktyviai dalyvavo studentiškoje veikloje. Po studijų, išvykusi į Londoną, jau spėjo sudalyvauti kasmet Anglijos sostinėje vykstančioje talentų atrankoje ir pabūti „Top Model Worldwide“ konkurso finaliste. Panašu, kad apsisprendimas emigruoti buvo vienas iš lemtingų žingsnių, padėjusių Stefanijai pradėti savo svajonių įgyvendinimą. Taigi, „EuroPlius“ Emgranto užrašuose – Stefanija Mikuckytė ir pokalbis apie praeitį, dabartį ir ateitį.

Trumpai apie save: kur atsiradai? Ką veikei Lietuvoje?

„Atsiradau Plungėje! Baigiau Komunikacijos srities studijas Klaipėdos Universitete ir nusprendžiau ieškoti karjeros galimybių svetur. Ne todėl kad Lietuvoje nepatiktų, čia niekada netrūko veiklos − studijų metais savanoriavau studentų sąjungoje, organizuodavau ir dalyvavau renginiuose bei konferencijose, be to skyriau nemažai laiko savęs ieškojimui ir kitiems užsiėmimams: šokių repeticijoms, fotografijai.“

Kodėl emigravai iš Lietuvos?

„Dažnai užduodamas klausimas... Iš tiesų tai nesinorėjo sėdėti vietoje, o verčiau praplėsti akiratį ir galimybių ribas. Nebuvo netgi labai svarbu į kurią šalį emigruoti, tiesiog pasirinkau pagal kalbą ir darbo perspektyvas.“

Kaip sekėsi įsikurti svečioje šalyje?

„Čia jau kaip pažiūrėsi − nėra itin sudėtinga – tiesiog atvažiuoji ir gyveni, viską susikuri su laiku. Tik kantrybės reikėjo, pasiilgdavau draugų, įprastų vietų ir patogaus, nusistovėjusio gyvenimo. Žiūriu į emigraciją kaip į nuotykį.“

Su kokiais sunkumais susidūrei? Ar sunku buvo priprasti prie naujos kultūros? Kas, galbūt, atrodė keista svečioje šalyje, o gal kaip tik atvirkščiai − artima?

„Reikėjo priprasti prie svetimumo jausmo – atrodo, visi aplink čia įleidę šaknis – šeima, draugai, aplinka. O tu tik pradedi ieškot savo vietos. Su žmonėmis apsiprasti nebuvo sunku – Anglijoje labai daug skirtingų kultūrų ir visi išmoksta sugyventi ir toleruoti vieni kitus. Pati pastebėjau, kad tapau minkštesnė – lietuviai nesureikšmina tiesmukiškimo taip stipriai kaip anglai. Teko pergalvoti savo jaunatvišką akiplėšiškumą, kuris, žinoma niekur nedingo tik tapo subtilesniu.“

Ką šiuo metu veiki?

„Profesinėje srityje − po ilgų darbinės veiklos eksperimentų apsistojau medicinos prietaisų kompanijoje. Padedu kurti ir vystyti specializuotus rinkinius operacijoms ir procedūroms, sudaryti kontraktus ir pan. Vakarais ir savaitgaliais dirbu laisvai samdoma fotografe – fotografuoju renginius, naktinius klubus, rūbų kolekcijas ir portretus. Taip pat dirbu laisvai samdomu modeliu. Labai mėgstu visus savo darbus, nes jie išpildo tiek protinės tiek meninės veiklos poreikį.“

Kaip tavo gyvenime atsirado fotografija ir modelio darbas?

„Fotografija užsiiminėjau kaip ir dauguma jaunimo – muilinė tašėj ir fotkini visur ir visada. Draugams patikdavo nuotraukos, man tai buvo tiesiog smagi veikla. Veliau šeimos nariai ir draugai ėmė skatinti, kad rimčiau į tai žiūrėčiau – numojau ranka, atrodė: „juk nieko aš nesugebu“. Bet kuo dažniau tau aplinkiniai kažką kartoja, tuo greičiau ir pats imi tikėt. Patikėjau savim ir va – su fotografija sieju visą savo ateitį. Modelio darbas taip pat buvo „įsiūlytas“. Jaučiausi pamaloninta kad kažkas mano, jog tinku būti modeliu. Viliojo tas savimeilės patenkinimas ir papildomi pinigai. Vėliau supratau, koks sunkus darbas laukia ir tuo mane sužavėjo dar labiau. Būtent dirbdama modeliu praplėčiau savo pažįstamų ratą užsienyje, susibičiuliavau su mados srities profesionalais ir įgavau daug naudingų žinių fotografijai. Manau, kad fotografija ir modelio darbas sėkmingai papildo vienas kitą.“

Ar nesiilgi Lietuvos? Neplanuoji grįžti?

„Nežinau ar nesiilgiu. Kartais užpuola toks keistas ilgesys, atrodo imčiau ir važiuočiau – ir ką ten veikčiau? Skaniai pavalgyčiau, praeičiau vietas, kurios man kelia malonius prisiminimus, susitikčiau su seniai matytais žmonėmis, pasidomėčiau, kaip pasikeitė jų gyvenimas. Dabar grįžti − reikštų pradėti naują gyvenimą, o tam sąlygos neatrodo pačios palankiausios. Buvo minčių grįžti keleriems metams dėl pigių ir kokybiškų studijų, bet nusprendžiau kad neverta blaškytis.“

Ką planuoji ateičiai? Šeima, vaikai, kelionės, karjeros aukštumos?

„Gal nuskambės naiviai bet jau daugelį metų planuoju išsikraustyti į Australiją. Ten ir šeimą ir namus kurti noriu. Manau, dar pora metų ir jau laikas. Dėl karjeros – įgyti fotografijos arba vizualinių medijų išsilavinimą ir paversti tai pagrindiniu pajamų šaltiniu, karjera. Į Australiją keliausim, tiesa, dviese su draugu – jau pradėjome tvarkytis reikalingus dokumentus vizai gauti, bet suprantam kad patekti ten ne kaip turistui reikalauja pastangų ir abu to nebijom.“

Dėkojame Stefanijai už viršeliui padovanotą nuotrauką specialiai „EuroPlius“ kalėdiniam numeriui! Na, o Jūs, mieli skaitytojai, nebijokite ieškoti savo kelio, kartais pasiduoti nuotykių dvasiai verta.

Stefaniją kalbino Gintarė Kaminskienė

Nuotraukos Kam Koon ir Stefanijos Mikuckytės