Žmogui brangiausiam - žodžiai gražiausi

03/05/2013

PirmÄ…jį gegužės sekmadienį Lietuvos žemÄ— kaip niekada tampa graži ne tik nuo žydinčių gÄ—lių, bet ir nuo tÄ…dien pakylÄ—tų, jausmingesniais bÅ«nančių žmonių šypsenų. Jeigu kasdienybÄ—s takuose vis stengiamÄ—s pralenkti laikÄ… sprÄ™sdami savas problemas ir rÅ«pesčius, tai Motinos dienÄ… ieškome širdyse gražiausių žodžių, tinkamų tik Jai – vienintelei.

Pirmoji mamos dovana – gyvenimas

     Motina. Ar žinome brangesnį žodį? NÄ— vienas neprisimename, tačiau kiekvienas pirmÄ… skiemenį tarÄ—me „ma“. BÅ«dami „didesni“, sulipdÄ—me ir pirmÄ… žodį. Koks jis buvo? Neprisimename, bet kiekvienas žinome – „Ma-ma“. Motina vadiname tai - kas brangiausia ir svarbiausia, tai - be ko negyventume. Sakome „SaulÄ— - MotulÄ—, Motina - ŽemÄ—“, garbinome deivÄ™ ŽemynÄ…. Lietuviams motina - amžina, lyg žemÄ—, kuri nepaisydama negandų ir gamtos išdaigų, kasmet augina savo derlių. Visi kažkada buvome mažesni ir už aguonos sÄ—klytÄ™. NesusiformavÄ™, be akių spalvos, kaprizų. GlÅ«dÄ—jome po mamos širdimi ten, kur prasidÄ—jo mÅ«sų gyvenimas. Ten, kur buvo pati saugiausia vieta pasaulyje. Ten, kur buvo mÅ«sų namai, kur Mama maitino mus savo krauju, subrandino ir įkvÄ—pÄ— sielÄ…. Pajutusi kiekvienÄ… mÅ«sų virpesį ir ramindama savo širdies plakimu, Mama svajodavo, kaip mes juoksimÄ—s, tarsime pirmÄ… žodį, žengsime pirmÄ… žingsnį. Ir su nerimu laukÄ—, kada išmuš valanda ir mÅ«sų širdelÄ—s ims savarankiškai plakti. Ar kas mums davÄ— kÄ… daugiau, nei dovanojo Ji? Ar tai suvokÄ—me, įvertinome, atsidÄ—kojome Jai – Motinai - iki paskutinio savo atodÅ«sio prisimenančiai kiekvieno savo kÅ«dikio, vos išvydusio pasaulį, pirmÄ…jį virktelÄ—jimÄ… ir netgi veido išraiškÄ…? 

Motinos meilÄ™ geriam negalvodami

     IštrÅ«kÄ™ iš motinos įsčių, nepajutome, kaip persiritome per kÅ«dikystÄ™ ir nuriedÄ—jome į basÄ…, nerÅ«pestingÄ… vaikystÄ™. Visus vaikiškus mÅ«sų rÅ«pesčius surinkdavo geros, šiltos Motinos rankos. Nuo darbų šiurkštokas jos delnas švelniai nubraukdavo nuo mÅ«sų veido išsidraikiusius plaukus ir ašaras. Bet mums neužtekdavo laiko pasakyti „ačiÅ«, Mamyte“. O Mama, mums nÄ— nenutuokiant, kad dienas negrįžtamai Ji skolinosi iš naktų, visada turÄ—jo kada ir mÅ«sų skundus išklausyti, ir galvelÄ™ paglostyti. Mes nepamatÄ—me, kada pabalo Mamos plaukai, apie akis atsirado naujos raukšlÄ—s. Net akių spalvos neprisiminÄ—me. Jas pamatÄ—me tik tada, kai kiti Ä—mÄ— apie mÅ«sų akis kalbÄ—ti, jas su Mamos lyginti. Dienomis naktimis gÄ—rÄ—me Mamos meilÄ™ negalvodami, nesvarstydami, žinodami tik tiek – mes Tavo vaikai, Mama. Nesikrimsdami, nesuprasdami ir nesusimÄ…stydami, kodÄ—l Mama slapta nusišluosto ašaras, nors akys ir ne visada bÅ«na liÅ«dnos, savo svajones, džiaugsmus mielai dovanojame kitiems. Be dovanų nelieka ir Mama. Jai, deja, dažniausiai sukrauname savo nesÄ—kmes ir rÅ«pesčius. Nes širdimi, visa savo esybe jaučiame, jog geriau už JÄ… niekas mÅ«sų nesupras, negins, nepaguos ir nepadÄ—s. Nes Motina yra tas mums artimiausias žmogus, kuris gali užimti geriausių draugų ir visų kitų vietas, bet niekas negali užimti ir pakeisti Jos.

Kol dar nevÄ—lu

     Kol girdime Motinos širdies plakimÄ…, alsavimÄ…, žingsnių aidÄ…, dažniausiai rimčiau nesusimÄ…stome, kad visa tai nÄ—ra amžina, kad miela esybÄ— tarsi siÅ«las vienÄ… dienÄ… nutrÅ«ks. Laiku neprieiname išvados, kad verta stabtelÄ—ti ir įdÄ—miai įsispitrinti į kiekvienÄ… smulkmenÄ…, įsiklausyti į kiekvienÄ… Jos ištartÄ… žodį, supratingai žvelgti į brangiausiuose ir nepakartojamuose veido bruožuose glÅ«dinčias akis. Tik vargu ar dera į jas atvirai spoksoti tada, kai Mamai suvokus, jog, dÄ—l su metais atslinkusios negalios, ji tapo vaikams našta, iš jų rieda neapsakomai sunkios, kančios pritvinkusios ašaros, o kadais buvusios lengvos ir darbšÄios rankos nusilpo, nebeklauso, nebepakyla jų nubraukti... Mamos įpratusios paverkti tyliai, neskaudindamos kitų. Deja, ir Mama šioje ŽemÄ—je yra tik svečias, kaip ir kiekvienas iš mÅ«sų. Nelauktai ir neišvengiamai išeidama, Ji palieka aibÄ™ prisiminimų, kuriuos, Jos ilgÄ—damiesi, nešiosimÄ—s visÄ… likusį gyvenimÄ…. Ir visada jausime, kad Mama nepailsdama žiÅ«ri į keliÄ… ir laimina mus.

Pakol dienos kaip šventÄ—s, kaip žydÄ—jimas vyšnios

     Motinos dienos šventÄ— suartina. Šalia esančius ir po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius ji ragina, primena, kad jei ne kasdien, tai bent kartÄ… metuose reikia stabtelti, susimÄ…styti apie patį brangiausiÄ… pasaulyje žmogų – MamÄ…. Nesvarbu, kad pasaulis sparčiai keičiasi. Nauji vÄ—jai, nauji žmonÄ—s, nauji dievai. DeivÄ— Žemyna liko tik pasakose, jÄ… užgožė kitos. Ji apsilanko tik tada, kai prisimename senuosius laikus, ikikrikšÄioniškas šventes ir tradicijas. Tačiau ne tik į deivių laikus, bet ir į nesenÄ… vaikystÄ™, kada tikÄ—jome ir gerosiomis deivÄ—mis, ir savo mamomis (ar tik ne jos ir buvo tos gerosios deivÄ—s?), kad ir kaip trokštume, nors akimirkai nebepareisime. Vieni galbÅ«t tam, kad galÄ—tume vÄ—l įsikibti į mamos rankÄ…, kiti – ištaisyti savo klaidas. Gerai bÅ«tų... Bet puikiai žinome, kad taip jau nebus, kad jokių laiko mašinų nÄ—ra. O laikas nelaukia, yra negailestingas. TodÄ—l, užuot vaikiškai svajojus ar liguistai graužusis, verčiau pasinaudoti bent ta proga, kuriÄ… mums teikia pirmasis gegužės sekmadienis. Kad ne tik rytoj, bet ir po valandos ar dar greičiau nebÅ«tų jau per vÄ—lu. Juk dar Seneka laiške Liucilijui rašÄ—: „Jeigu prie šiandienos rankÄ… pridÄ—si, mažiau nuo rytojaus priklausysi. BeatidÄ—liojant ir gyvenimas prabÄ—gs...“. Deja, naujos kartos žmonÄ—s pasaulį suvokia jau kitaip. Anksčiau motinystÄ— buvo suprantama sÄ…voka, o dabar diskutuojama, kÄ… reiškia bÅ«ti motina.

MotinystÄ—s puokštÄ—je ne tik laimÄ—s žiedai

     Jau ne visi suvokia, kad motinystÄ— yra kur kas daugiau nei sÄ…voka, kuriÄ… gauname moterystÄ™ ir biocheminÄ™ gyvybÄ—s pradžios reakcijÄ… kartu sudÄ—jÄ™. Kad kiekviena moteris, nešiojanti po širdimi naujÄ… gyvybÄ™, yra kaip Dievas ir daro dieviškus stebuklus – šiam pasauliui dovanoja naujÄ… gyvybÄ™, naujÄ… žmogų. Kad motinystÄ— - tai pašaukimas ir pasiaukojimas, kada laimÄ—s, kada, deja, ir skausmo žiedų dovanojantis.  Dainuojama  apie mamų kantrybÄ™ ir apie tai, jog mamos savo vaikų neteisia, o tik tyliai paverkia ir jiems atleidžia. Bet ar visos motinos vertos dieviško pagerbimo? Ar vaikai gali teisti savo mamas, bent jau tas, kurios juos paliko likimo valiai gyvybÄ—s langeliuose arba išrÅ«ko į didmiesčius ar užsienius laimÄ—s ieškoti, žadÄ—jo grįžti, bet negrįžo?  Puikiai žinome, kad gyvenimo sÄ…lygos kartais verčia daryti vienus ar kitus vaiko atžvilgiu neigiamus, netgi skaudžius sprendimus. Tik ar atsakomybÄ— už vaikÄ… neturi visada bÅ«ti aukšÄiau už materialinÄ™ gerovÄ™? Prisiminkime savo tÄ—vų, senelių istorijas. Po karo, gyvendamos pusbadžiu, turÄ—damos daug vaikų, žuvusių vyrų našlÄ—s neatsisakydavo savo vaikų. Tuomet šeimos vertybių skalÄ— buvo aukštesnÄ—. Tame varge vaikai užaugo puikiais žmonÄ—mis, suprantančiais, kÄ… reiškia vargas ir kito žmogaus skausmas. DÄ—l materialinio pritekliaus aukoti savo vaiko gerovÄ™ ar net suluošinti jį visam gyvenimui - bet kokie pasiteisinimai buvo nepriimtini. Visos suprato, kad už vaiko teisÄ™ gyventi ir juo geriausiai pasirÅ«pinti gali tiktai mama. Prieš tokias motinas-angelus maža nulenkti galvÄ….

Motinos dienos ištakos

     Tradicija švÄ™sti Motinos dienÄ… kilo ne iš bažnyčios, kaip kartais teigiama. Jos istorija yra įdomi ir veikiau pasaulietinÄ—. Anglijoje dar XVII a. buvo švenčiama MotinystÄ—s diena. Atskirai gyvenantys vaikai kartÄ… per metus atvažiuodavo pas motinas su savo pyragu, eidavo į pamaldas, o paskui bÅ«davo iškilmingi šeimos pietÅ«s. Šiais laikais Anglijoje Motinos diena švenčiama anksčiau nei Lietuvoje - ketvirtÄ…jį gavÄ—nios sekmadienį. JAV 1907 m. amerikietÄ— Ana Džervis (Anna Jarvis) savo miestelio bendruomenÄ—je sumanÄ— paminÄ—ti savo mirusios mamos atminimo dienÄ…. Daug kam ši mintis pasirodÄ— labai šilta ir prasminga. PradÄ—ta švÄ™sti pagarbos ne tik mirusioms, bet ir gyvoms motinoms diena, ir ji po septynerių metų (1914 m. gegužę) tapo oficialia JAV švente. Iš ten atÄ—jo paprotys raudonus gvazdikus dovanoti gyvoms mamoms, o baltus skirti mirusioms mamoms atminti. Lietuvoje Motinos dienos šventÄ—s gimimo data laikoma 1929 m. kovo 24 d. Tokį nutarimÄ… priÄ—mÄ— Katalikių moterų draugija. Ji sušaukÄ— moterų organizacijų atstovų susirinkimÄ… ir per jį nutarÄ— Motinos dienÄ… švÄ™sti pirmÄ…jį gegužės sekmadienį. Tų metų gegužės 2 dienÄ… į Lietuvos visuomenÄ™ per radijÄ… kreipÄ—si tuometis valstybÄ—s prezidentas Antanas Smetona. Jis pabrėžė didelį motinos vaidmenį šeimoje ir visuomenÄ—je. KvietÄ— prisiminti ir pagerbti MamÄ…, palinkÄ—ti Jai sveikatos, pasimelsti už JÄ… per bažnytines pamaldas ir šeimose, nes iš tiesų tai labai prasminga ir gražu. Motinos dienos šventimo ištakoms Lietuvoje didelÄ—s įtakos turÄ—jo ir Katalikų bažnyčia. Toji diena gražiai sutapo su gegužinÄ—mis pamaldomis bei Marijos - JÄ—zaus Motinos - pagerbimo tradicija. Ypač pagarba Motinoms ir Jų vaidmuo Lietuvoje išaugo per XVII-XX amžius, kai vyrai ir sÅ«nÅ«s žuvo sukilimuose, karuose, kai buvo tremiami į SibirÄ…, mirÄ— kalÄ—jimuose ir lageriuose.

Be vardų ir pavardžių - visoms ir kiekvienai

     Motinos dienai gamta dovanoja pirmuosius nuostabiausius žiedus, paukštelių giesmes ir treles, bitÄ—s dÅ«zgesį, šilumÄ…. Ir mes esame gamtos vaikai. Švelniai prigludÄ™, šiltesniu žvilgsniu, tylesniu, bet aiškiai girdimu balsu dÄ—kojame Jums, Motinos, už suteiktÄ… gyvastį, už bemieges naktis, už vargÄ… ir pasiaukojimÄ…, kol išauginote, „padarÄ—te“ mus žmonÄ—mis, pergyvenate, patariate ir auklÄ—jate savo vaikus, nors ir jų smilkiniai seniai žili... . Jei nebegalime ir niekada negalÄ—sime padÄ—koti apkabinÄ™, suklumpame prie kapo, mintimis esame kartu, girdime JÅ«sų raminantį balsÄ…, jaučiame glostant švelnias JÅ«sų rankas. Jums, mylimos Motinos (kaip norÄ—tųsi šiuo šventu žodžiu vadinti visas vaikus gimdančias moteris), gražiausi linkÄ—jimai, jausmai ir žodžiai. 

 

ŠarÅ«nas Preikšas UAB "Euro Press Service"