Maži pūkų kamuoliukai – Pomeranijos špicai

10/12/2013

 

Šį mėnesį žurnalo „EuroPlius“ skiltyje Augintiniai apsilankė mažas, mielas ir pūkuotas svečias – Nykštukinis arba kitaip − Pomeranijos špicas Peu-Peu. Ką apie jį pasakoja jo šeimininkė Gintarė ir ką apie šios veislės šunelius sako specialistai?

Gintarė apie Peu-Peu

Kodėl pasirinkai Pomeranijos špicą? Ar tai vienintelis Jūsų augintinis?

„Nykštukinį Pomeranijos špicą pasirinkome todėl, kad kol kas su šeima negyvename Lietuvoje nuolat, o su tokiu mažyčiu patogu keliauti ir lėktuve ir mašinoje. Viskas prasidėjo, žinoma, nuo žymiojo BOO internetinių nuotraukų. Tai mūsų vienintelis augintis ir mūsų pirmasis vaikas. Taip pat nesenai susilaukėme mažylio, mūsų šunelis jį priėmė su džiaugsmu, laižė visą kiek galėjo. Su nekantrumu laukia kiekvieno ryto, kai atsibunda vaikelis. Peu-Peu jį pirmasis pabučiuoja...kasryt.“

Kokios jo charakterio savybės?

„Manau, kad šios veislės šuniukai labai tinkami šeimoms, kurios turi vaikų. Jie labai noriai dalyvauja visuose šeimos įvykiuose, progose ir pan. Esu girdėjusi, kad apie šią veislę sako − jei žadate špiciuko nepriimti į šeima kaip visaverčio šeimos nario, geriau jo ir neįsigyti. Jiems būtų skaudu tapti „tiesiog šuniuku“. Nykštukiniai špicai labai aktyvus, be protiškai draugiški, smalsūs, emocionalūs, taip pat „su charakteriu“. Šie šuniukai, mano nuomone, netiktų pasyviems žmonėms. Špiciukai labai reikalauja dėmesio, jie nori žaisti, lakstyti. Augindami Peu-Peu susiduriame su situacijomis, kai nutinka taip, kad neišeina jam tuo metu skirti dėmesio, jis pats būtinai sugalvos kaip jo gauti. Mūsų Peu-Peu neturi jokio baimės jausmo NIEKAM, išskyrus susuktam laikraščiui. Mielai aploja daaaaaug didesnius už save.“

Ar turi kokių nors ypatingų pomėgių?

„Mažasis Peu-Peu, labai labai mėgsta vogti kojines. Dažnai tenka jų ieškoti. Labai mėgsta manipuliuoti savo grožiu ir mielu snukučiu, kad gautų tai, ko nori. Kai išmoko loti, tai taip pat tapo vienu iš jo pomėgių...deja. Kai gaminame maistą, Peu-Peu visada tupi ar vaikšto šalia stalo tam, kad jeigu nukris kažkas iš maisto, galėtų pačiupti. Tik svogūnų labai jau nemėgsta, bėga vos juos užuodęs. Ir žiūrint į Peu-Peu iš šono visada galvoje kirba mintis „Nepalik nieko ne savo vietoje ir jam pasiekiamose vietose, nes neberasi arba rasi tik skutelius“. Beje, Peu – Peu mums rodo meilę ir kandžiodamasis, vaikelį kol kas tik laižo.“

Kokiems žmonėms patartumėte auginti šiuos šunelius?

„Kaip ir minėjau, ši veislė tiktų šeimoms, turinčioms vaikų. Jie labai myli vaikus. Tiks linksmiems, aktyviems žmonėms, nes su jais reikia turėti laiko, skirti daug dėmesio ir meiles. Jie labai prisiriša prie savo artimųjų, todėl, jeigu norit įsigyti tik tam, kad turėtumėte, bet užsinorėję galėtumėte jį atiduoti... Geriau nereikia traumuoti šuniuko.“

Gal pameni kokį nors smagų nutikimą iš Jūsų su Peu-peu gyvenimo?

„Nuotykių su Peu-Peu tikrai netrūksta... Vienas iš tokių labiausiai įsiminusių nuotykių − kai Peu-Peu iš neturėjimo ką veikti (mes buvome darbe) į skutelius susmulkino banko sutartis. Grįžus namo, juoko buvo mažai. Ir vienas is paskutiniųjų − mes skridome savaitei į Lietuvą ir su tomis avialinijomis negalėjome skraidintis Peu-Peu, tai teko palikti jį draugams... Kai grįžome, Peu-Peu mūsų nepasitiko, nebendravo, nevalgė ir net neleido savęs liesti, jokiais skanėstais neprisiviliojom. Po 3 dienų tik atlyžo. Tai dar karta įrodo, jog nors ir mažiukas šuniukas bet turi ohoho kokį charakterį.“

Apie Pomeranijos špicus

Karalienės Viktorijos valdymo laikais XIX a. pabaigoje špicai iš Vokietijos regiono − Pomeranijos buvo atvežti į Angliją. Čia šunų veisėjai pabandė sukurti nykštukines špicų kopijas. Iš pradžių šie šunys buvo balti, vėliau − oranžinio ir smėlio spalvos atspalviai. 1891 m. buvo įkurtas Anglijos Pomeranijos špicų klubas, parengtas ir patvirtintas veislės standartas.

Anot veisėjų, Pomeranijos špicus veisti nelengva dėl jų mažo ūgio. Pomeranijos špicas – pats mažiausias špicų veislės atstovas, tačiau savo charakterio stiprybe nenusileidžia dideliems šunims. Pomeranijos špicai drąsūs, ryžtingi, savarankiški, linksmi ir draugiški, tad tikrai tiks ir šeimai ir vienišiui.

Pomeranijos špicai itin tinkami auginti bute. Taip pat pažymima, kad šios veislės šunys yra atsparūs šalčiui, tačiau vasarą šuneliams gali būti karšta. Imlumas dresūrai – vidutinis. Nors atrodo, kad teks bute valyti daugybę išslinkusių plaukų, pasirodo, kad šios veislės šunų kailis slenka itin mažai. Derėtų atsižvelgti į tai, kad šie mažyliai ne itin sutaria su kitais šunimis. Kadangi yra savarankiški, labai įkyriai norintys globti augintinį vaikai taip pat gali suerzinti šį nykštukinį špicą.

Parengė Gintarė Kaminskienė