Muzikantai

PradžiaSėkmės istorijos

Nėra per didelių svajonių

13/08/2013

Taip pat skaitykite

Modelio laiškas iš Londono WOMAN IN M.E. PROJEKTAS Lietuvos vadovei – Džordžtauno universiteto garbės daktaro vardas Po pragariškos kovos su krūties vėžiu – atrado laimę ir sveiką gyvenseną

 Dažniausiai girdime, kad vasara – atostogų metas. Bet didelei daliai jaunimo atostogomis tikrai nekvepia. Kai galvoje ir širdyje šėlsta išdykėlė jaunystė, jiems tenka susikaupti, surimtėti ir įveikti nemažus, jų gyvenimui reikšmingus iššūkius bei priimti gyvenimo kelią lemsiančius sprendimus. Kalbame apie merginas ir jaunuolius, kurie neseniai įveikė pirmą nelengvą, bet prasmingą iššūkį - užvėrė vidurinio mokslo ir brandos įstaigų duris, sėkmingai išlaikė abitūros egzaminus. Stabtelėję ant tolesnio gyvenimo slenksčio, jie svarsto, kurį kelią, kokią profesiją bei specialybę pasirinkti, kokios šalies ir kokioje mokymo įstaigoje jų mokytis. Klausimas sudėtingas. Juolab, kad valdžios veikėjai iš savo varpinės suokia kaip jiems geriau, kad pateisintų savo „saliamoniškus“ sprendimus, tėvai, vyresni giminės pataria irgi savaip, o beveik bendraamžiai studentai apie savo universitetus kartais pasakoja sunkiai tikėtinas, labiau į mitus, anekdotus panašias istorijas.

     Kad dvejojantiems, svarstantiems būtų lengviau pasirinkti ir apsispręsti, pateikiame keturių iš Lietuvos emigravusių jaunuolių pasakojimus apie tai, kur bei kaip jie siekė savo svajonės, tapo diplomuotais specialistais. 

Nėra per didelių svajonių

    Minėtame Portsmouth universitete biochemijos bakalaure tapo ir 22-ų metų buvusi kaunietė Donata Pavydytė: Pasirinkimą mokytis JK lėmė trumpesnis studijų laikas, įdomesnės studijos, noras gyventi savarankiškai ir išmokti anglų kalbą. JK, skirtingai nei Lietuvoje, mokaisi tik specialybės dalykus, per paskaitas pateikiama tik naujausia informacija. Maždaug pusę akademinio laiko praleisdavome laboratorijose, neteko „sausai“ mokytis iš vadovėlio.

    Kiekvieną savaitę turėdavome paskaitų ir praktikų tvarkaraštį. Grafikas nebuvo labai įtemptas, retai turėdavome daugiau nei tris paskaitas ar vieną praktinį, iki keturių valandų trunkantį užsiėmimą. Nors paskaitose dauguma dėstomų temų man buvo naujos ir įdomios, tačiau visuomet su didesniu noru eidavau į praktikas. Visos laboratorijos yra aukščiausio lygio, aprūpintos modernia technika bei įranga. Teko atlikti įvairius eksperimentus, apie kuriuos Lietuvoje būčiau tik pasvajojusi. Pirmais metais daugiausia laiko praleidome mokydamiesi, kaip naudotis įvairiais prietaisais nuo pipečių, mikroskopų iki daug sudėtingesnių, naudojamų molekulinėje biologijoje. Antrais metais pradėjome atlikinėti eksperimentus nuo bakterijų kolonijų auginimo iki genų klonavimo. Svarbiausia, jog dėstytojai visuomet buvo suinteresuoti tave išmokyti, visuomet vyraudavo gera atmosfera, niekuomet nebuvo baisu paklausti. Trečiais metais sukauptas žinias reikia panaudoti atliekant savo baigiamąjį darbą. Jei darbas laboratorijoje nepatinka, studentas gali pasirinkti rašyti disertaciją.     

     Studentai buvo skatinami mąstyti, o ne „kalti“ iš knygų. Dėstytojai ne tik suinteresuoti tave išmokyti, bet ir yra visiškai paprasti, visuomet pasiruošę paskaitoms (skaidrės, „handouts“, papildoma informacija studentų portale). Mane labai stebino tai, jog jau antrais metais daugelis dėstytojų atsimindavo studentų vardus, visada rasdavo laiko sustoti, paklausti, kaip sekasi. Be to, dažnai tekdavo pildyti atsiliepimo formas „feedback form“, tad dėstytojai tikrai stengdavosi sudaryti gerą įvaizdį.      

     Man, kaip užsienietei, tekdavo daug laiko po paskaitų praleisti ne tik verčiantis žodžius, bet ir suprasti medžiagą, nes, skirtingai nei anglams, visa informacija man buvo nauja. Anglai su ja yra supažindami jau koledžuose. Labiausiai visuomet bijodavau egzaminų. Per dvi valandas turėdavau atsakyti du klausimus iš penkių. Dažniausiai būdavo rašiniai. Man tai visada būdavo „neįmanoma misija“, ypač kai vienas rašinys turėdavo būti maždaug 1000 žodžių ir, reikėjo atsakyti į temą. Šioje vietoje tikrai jaučiau nelygybę tarp užsieniečių ir anglų, juk sava kalba parašyti rašinį yra žymiai lengviau. Pirmais metais, kai temų pasiruošti būdavo mažiau, bandydavau ir pasirašyti rašinius visomis temomis, ir iškalti, nes laiko galvoti ir dėlioti sakinius tikrai man neužtekdavo. Tačiau antrais, o ypač trečiais metais, temų būdavo tiek, kad visoms pasiruošti būdavo tikrai neįmanoma. Tuomet prasidėdavo spėliojimas, tikimybės temų, kurios bus, o kurios ne. Kartais pasisekdavo, o kartais tekdavo suktis iš padėties. Aišku, būdavo temų, kurias ir puikiai suprasdavau, ir galėdavau atsakyti. Na bet streso tikrai būdavo daug...

    Vykstant studijuoti į JK, labiausiai baugino šeimos ilgesys, savarankiškas gyvenimas, nors tuo pačiu dėl to ir bėgau į  užsienį. Baugino ir svetima šalis, kalba, nauji žmonės, studijos, nes iki tol aš net nežinojau, kas ta biochemija yra. Džiaugiuosi, kad atvykau čia su draugu, kuris visuomet buvo šalia. Taip pat čia jau ilgą laiką gyveno mano sesė su vyru, be kurių pagalbos ir palaikymo vargu ar būčiau studijas pabaigusi.

     Mano nuomonė apie perspektyvas JK pasikeitė kardinaliai, kai čia atvykau. Važiuodama galvojau, kad pabaigus studijas manęs visi darbdaviai lauks ištiesę rankas, deja.. Tokių kaip aš, turinčių panašią specialybe kasmet baigia apie 20 000, jei neklystu. Ir, jei pats nesistengi išsiskirti iš kitų per tuos trejus metus, gali būti, kad ir liksi nepastebėtas. Aišku, gabiems studentams yra daug kelių. Dauguma pasirenka toliau tęsti mokslus. Jei labai pasiseka, gali iškart įstoti ir į doktorantūrą, už kurią dar gausi ir labai padorią algą, ir pabaigsi per trejus metus, daug metų aplenkdamas daugelį savo bendraamžių, pasilikusių Lietuvoje. Biochemikams yra daug darbų ir farmacijos sektoriuje, tiesiog reikia stengtis ir parodyti save.  

     Kol kas planų grįžti į Lietuvą nėra. Visi mano planai susiję su JK. Šiuo metu, mano nuomone, čia yra daugiau perspektyvų. Noriu įrodyti sau, kad ne be reikalo sunkiai mokiausi paskutinius trejus metus.

   Įsitikinau, jog visus sunkumus įmanoma įveikti, jei tik labai nori. Iš studijų JK gavau tikrai daugiau, negu bakalauro laipsnį. Tapau drąsesnė, komunikabilesnė, supratau, kad nėra per didelių svajonių. Studijos ir savarankiškas gyvenimas taip pat privertė subręsti ir rimčiau pažiūrėti į gyvenimą.

 

    

Nuotraukose: Donata Pavydytė, Simonas Šerpenskas ir Dainius Brazas
 

Kai Lietuvoje nėra norimų specialybių, gelbsti užsienis

     Buvusio kauniečio, 22-jų metų amžiaus Simono Šerpensko patirtis: Atvykau į JK, nes Lietuvoje neradau mane dominančių specialybių. Portsmouth universitete studijavau produktų dizaino bakalauro studijas. JK viliojo dar ir tuo, jog joje įdomesnė studijų programa, geresnės perspektyvos po studijų baigimo įsidarbinti pagal specialybę.  Mano manymu, studijos Lietuvoje paremtos daugiau teorijos žiniomis, o Anglijoje praktikos. Be to, universitetai Anglijoje yra aprūpinti moderniausia technika ir studentams suteiktos visos galimybės ja naudotis. Taip pat man dideliu pliusu buvo tai, kad Anglijoje bakalauro studijos trunka ne ketverius, kaip Lietuvoje, o trejus metus.

     Esu patenkintas savo studijomis. Labiausiai patiko dėstytojų profesionalumas, mokėjimas pateikti informaciją ir paversti paskaitas nenuobodžiomis. Taip pat labai džiugino tai, jog neturėjau rytinių paskaitų ir tai leido man suderinti mokslus su darbu: paskutinius dvejus metus dirbau fotografu naktiniuose klubuose.

     Mano fakultetas išsiskyrė tuo, kad daugiau nei pusė dėstytojų buvo užsieniečiai. Dėl to nejaučiau jokio skirtumo būdamas kitataučiu. Tai leido man atsipalaiduoti, puikiai jaustis bendraujant su dėstytojais. Puikiai priėmė ir dėstytojai anglai, bendravau su jais kaip su draugais.

     Didžioji mano paskaitų dalis vykdavo prie kompiuterių. Dirbome mažose grupėse. Dėl to visuomet sulaukdavome pagalbos iš dėstytojų arba iš šalia sėdėjusių grupiokų. Skirtingai nei kituose fakultetuose, dauguma atsiskaitymų buvo praktinės užduotys, kuomet, naudojantis įvairiomis modeliavimo programomis, turėdavome įvykdyti paskirtas užduotis, sukurti įvairius daiktų modelius ir jų brėžinius, pagal kuriuos būtų galima pagaminti produktus.

     Labiausiai neramino tai, jog studijos vyko anglų kalba. Nors ji man nebuvo svetima, tačiau nebuvau tikras ar pakaks įgūdžių studijuoti. Taip pat baugino problemos dėl būsto, gyvenimo išlaidų, galimybių susirasti darbą ir kartu studijuoti. Nors studijomis likau patenkintas, tačiau dėl triskart padidėjusių studijų kainų patarčiau studijų programų pasiieškoti kitose Europos šalyse, o ne JK. Bet kokiu atveju mano patarimas būtų vykti mokytis į užsienį, nes tai leidžia pamatyti pasaulį, išmokti gyventi savarankiškai ir gauti kokybiškesnes, profesionalesnes žinias.

    Visus dokumentus už mane užpildė speciali agentūra, tuo užsiimanti jau ilgą laiką. Tai labai patogu. Joje dirbantys žmonės ne tik užpildo visus reikiamus dokumentus, bet ir duoda naudingų patarimų, padeda išsirinkti studijų programas ar susirasti būstą. Moksleiviui tereikia parašyti laišką apie save, gauti rekomendacinį laišką ir pasistengti kuo geriau pabaigti mokslus, kad universitetai būtų suinteresuoti tave pasikviesti mokytis.

    Pabaigus studijas yra nemažai perspektyvų. Yra gana daug darbo vietų, ieškančių specialistų, kurie galėtų dirbti naujausiomis programomis, braižyti brėžinius, daryti trimačius modelius. Todėl, mano nuomone, nėra būtina toliau tęsti mokslus, nes ir taip aš jaučiuosi pakankamai stiprus savo srityje. Darbų ieškojime esu nusiteikęs optimistiškai.

     Be įgyto bakalauro laipsnio studijos JK praplėtė mano akiratį, leido patobulinti anglų kalbą. Tapau savarankiškesniu, supratau, ką noriu veikti ateityje. Į Lietuvą grįžti nežadu, nes joje dar nėra didelių kompanijų, kurios užsiimtų produktų kūrimu ir gamyba. Būtų itin sunku susirasti darbą.  Artimiausi mano planai yra susirasti darbą Anglijoje ir pradėti joje siekti karjeros.

Be aukštojo mokslo rimtesnės karjeros nepadarysi 

    Pasakoja buvęs kaunietis, 28 metų amžiaus Dainius Brazas: Visada norėjau įsigyti aukštąjį išsilavinimą. Ketverius metus gyvendamas ir dirbdamas Jungtinėje Karalystėje (JK), supratau, jog be aukštojo mokslo diplomo karjeros laiptais nekopsiu. Nusprendžiau nebeatidėlioti ir Pietų Londone įstojau į Greenwich universitetą. Studijavau statybą.

   Mokslo metai buvo gana lengvi, tačiau toliau sunkėjo ir paskutiniais metais buvo gana sunkoka. Beveik visi dėstytojai universitete dirbo tik „part-time“, o kitu laiku - versle, gamyboje, kurioms mus mokė. Manau, kad tai labai naudinga, nes dėstytojai ne tik žino visą naujausią mokslo informaciją, bet ir pateikia studentams, kaip ji taikoma ir pasiteisina praktikoje.

     Santykiai su dėstytojais buvo normalūs, nors apie 2/3 studentų buvo užsieniečiai, atvykę daugiausiai iš Afrikos bei Azijos šalių. Mokslų pradžioje mums buvo pranešti dėstytojų elektroninio pašto adresai, su dėstytojais daug bendravome internetu. Tie, kurie norėjo, stengėsi mokytis, visada sulaukdavo didesnės dėstytojų pagalbos ir dėmesio. Apie pusę paskaitų vyko auditorijose, o likusios – laboratorijose, praktiniuose užsiėmimuose. Atsiskaityti, parodyti, ko išmokome, reikėjo individualiais ir grupiniais darbais. Dalį jų pateikdavome per universiteto IT sistemą.

     Studijuodamas ne tik įgijau profesinių žinių, bet patobulėjo ir mano anglų kalba, profesinė etika, išmokau labiau vertinti laiką. Anksčiau drovėjausi, vengdavau prezentacijų, viešų kalbų nepažįstamų žmonių aplinkoje. Dabar šios problemos nebeliko. JK universitetas tikrai padėjo man pasiekti tai, ko norėjau ir tikėjausi.

    Gavęs diplomą, ieškausi naujo darbo. Po metų tikiuosi savo profesijos žinias tobulinti arba tolesniuose moksluose universitete, arba tiesiog kvalifikacijos kėlimo studijose. Į Lietuvą grįžti neketinu, nes „jau per gilūs pamatai JK įkasti“: čia viskas sava. Ir namai, ir darbai, ir draugai. Ir perspektyvos žymiai geresnės, negu Lietuvoje. Per paskutinius metus JK labai padidėjo statybos specialistų (sąmatininkų, architektų, inžinierių) paklausa. Be to, ne tik JK ekonomika, bet ir visuomenė, lyginant su Lietuva, padeda studentams lengviau susirasti darbą pagal turimą išsilavinimą.

     Norintiems studijuoti JK, patarčiau gerai pamąstyti. Negaliu kategoriškai tvirtinti, kad studijos JK yra patrauklesnės, negu Lietuvoje. Joje VGTU Transporto inžinerijos mokiausi tik pusmetį. Jei būčiau mokyklą tik ką baigęs abiturientas, manau vienodai patiktų studijuoti tiek JK, tiek ir Lietuvoje. Bet aš jau ketverius metus gyvenau JK, mokėjau anglų kalbą, man nebuvo aktualūs klausimai, kurie neišvengiami tik ką iš Lietuvos gyventi ar studijuoti atvykusiems.

     Į JK pusę nusvertų nebent tai, jog bakalauro diplomą čia gauname per trejus metus ir galime lengviau susirasti darbą studijų metais. Lietuvoje į universitetą turėjau eiti penkias dienas per savaitę, o ir užsiėmimų tvarkaraštis buvo toks, jog suderinti mokslus su darbu, galimybių dirbti studentui nemačiau.

      Daugelis žmonių atvažiuoja į JK tiesiog dirbti, nes galvoja, kad čia gyvenimas geresnis. Sunku pasakyti ar tai tiesa, bet baigus universitetą, galimybių daugiau užsidirbti tik padaugėja. Aišku, jei anglų kalba yra silpna,  atvažiuojama, tik jos čia išmokti arba „persilaužti“, būna labai sunku.

     Tiems, kurie gerai jaučiasi bendraudami su užsieniečiais ir mato save gyvenantį užsienyje, studijos Anglijoje būtų tikras išbandymas. Jis tiktų žmonėms, kuriems patinka iššūkiai ir kurie yra aktyvūs gyvenime.

     Jiems reikia kuo anksčiau pateikti dokumentus JK mokymo įstaigoms „UCAS“ . Daugelis universitetų gali reikalauti „IELTS“ arba „TOEFL“ egzamino rezultato, kad matytų, ar potencialaus studento anglų kalba yra pakankamai gera suprasti ir mokytis atitinkamų mokslų. Toliau reikėtų susitvarkyti mokslo paskolas (tuition fee loan), nes mokslai JK yra labai brangūs. Man pasisekė, nes įstojau paskutiniais metais prieš mokslų brangimą. Dabar mokėčiau trigubai. Vidutiniškai mokslo metai JK bakalaurui kainuoja £6000 - 10 000. Visa kita manau nesiskiria nuo išvažiavimo studijuoti į kitą miestą Lietuvoje: būsto susiradimas, kelionių, transporto išlaidos ir t.t. Reikėtų nepamiršti, kad kainos ženkliai skiriasi nuo esamų Lietuvoje. Taip pat patarčiau pasidomėti, kiek kainuos pragyvenimas ir kaip už jį reikės susimokėti. Todėl verta pasidomėti, kokie darbai yra šalimais ir kokios algos.

        Galvojantiems baigti mokslus JK ir grįžti dirbti į Lietuvą, patarčiau daugiau išnagrinėti savo specialybę, jos galimybes norimoje šalyje. Daugybėje šalių sąlygos skiriasi. Nuo Lietuvos skiriasi ne tik mokesčių tvarkymo principai, bet ir statybos ypatumai yra skirtingi dėl klimato, tradicijų, stiliaus bei kitų dalykų. Todėl toli gražu ne visada JK baigti mokslai bus geresni nei Lietuvoje.

Bakalauras Lietuvoje, doktorantūra JK, karjera Niujorke

     Savitą patirtį sukaupė ir 28-erių metų vilnietis Tomas Malinauskas:  Į Oksfordą atvažiavau baigęs biochemijos bakalauro studijas Vilniaus universiteto Chemijos fakultete. Oksfordo universitete baigiau doktorantūros studijas. Oficialus studijų programos pavadinimas buvo “Klinikinė medicina”, kadangi struktūrinės biologijos laboratorija, kurioje dirbau doktorantūros metu, priklauso didesniam Nuffield klinikinės medicinos departamentui. Tačiau mano tyrimai buvo daugiau susiję su biologija, chemija ir fizika, o ne tiesiogiai su klinika ir pacientais. Oksfordą pasirinkau, nes man buvo įdomūs čia vykdomi moksliniai tyrimai. Taip pat norėjau geriau pažinti Britaniją, jos kultūrą ir žmones.

     Neturiu kategoriškos nuomonės, kad studijuoti užsienyje yra geriau, negu Lietuvoje. Priklauso nuo to, kokia studijų programa domina. Pavyzdžiui, galėtų būti sudėtinga surasti geresnę bakalauro lituanistikos studijų programą užsienyje negu Lietuvoje.

     Su JK studijų sistema esu menkai susipažinęs. Doktorantūroje pagrindinį dėmesį skyriau moksliniams tyrimams ir turėjau tik du egzaminus per ketverius metus. Su studijomis susijęs dokumentų tvarkymas irgi buvo minimalus, daug laiko nereikalavo. Didelis privalumas yra tai, kad moksliniai tyrimai Britanijoje (ir kitose turtingesnėse šalyse) gausiau finansuojami negu Lietuvoje. Pastebėjau, kad kaip ir Vilniaus universiteto Chemijos ir Gamtos mokslų fakultetuose, taip ir Oksfordo universitete studentų ir dėstytojų santykiai yra draugiški ir grįsti abipuse pagarba.

     Doktorantūros metu turėjau vos keletą paskaitų ir tik du atsiskaitymus. Pagrindinis egzaminas buvo doktorantūros disertacijos gynimas. Jis vyko už uždarų durų. Egzaminuotojai buvo du – mokslininkas iš Oksfordo universiteto ir profesorius iš Londono. Egzamino metu aptarėme doktorantūros metu atliktus eksperimentus, disertacijos trūkumus ir potencialius ateities darbus. Po sėkmingo disertacijos gynimo paprastai mūsų laboratorijoje organizuojama maža šventė, pakeliamos šampano taurės.

     Vykstant studijuoti į JK ypatingai nebaugino niekas, tačiau tiek atvykstant, tiek ir po šešerių metų čia kartais nejauku dėl savo prastų anglų kalbos žinių.

     Doktorantūros vietos pradėjau ieškoti būdamas ketvirtame bakalauro kurse. Daugiausiai naršiau universitetų, laboratorijų bei specializuotus tinklapius, pvz., www.findaphd.com. Radęs sudominusį skelbimą, dažniausiai parašydavau el. laišką atsakingiems asmenims (profesoriams ar universitetų administratoriams). Taip pat pildžiau standartinius dokumentus, kurių reikalavo kiekvienas universitetas. Keletas universitetų (Bristolio, Notingemo ir Lydso) pakvietė atvažiuoti interviu dėl potencialių doktorantūros studijų, tačiau pasirinkau pasiūlymą iš Oksfordo (interviu vyko telefonu). Planuojantiems stoti į biologijos ar chemijos doktorantūrą, patarčiau stengtis įgyti bent minimalios darbo patirties laboratorijoje (pvz., vasarą Lietuvoje arba Erasmus programos metu užsienyje) bakalauro studijų metais, mokytis ir sėkmingai laikyti egzaminus, pasirūpinti savo gyvenimo aprašymu (CV) bei rekomendacijomis.

     Studijuodamas savaitgalius dažnai leisdavau laboratorijoje eksperimentuodamas arba vykdydamas tyrimus specializuotuose tyrimų institutuose (sinchtrotronuose Oksfordšyre ir Prancūzijoje, Grenoblio mieste). Laisvu nuo mokslų metu leisdavau laiką su kolegomis studentais, važiuodavau į įvairius renginius Londone.

     Šiuo metu dirbu Oksfordo universitete, toje pačioje laboratorijoje, kur dirbau ir doktorantūros metu. Į Lietuvą planuoju grįžti tik trumpam, vasarą aplankyti tėvų ir sesers. Jei nieko netikėto neįvyks, spalį planuoju pradėti darbus Niujorke, Cold Spring Harbor laboratorijoje, neuromokslų srityje.

     Mano manymu, kaip Lietuvoje, taip ir Jungtinėje Karalystėje perspektyvos didžia dalimi priklauso nuo kiekvieno žmogaus, jo įdėto darbo, ateities planų ir svajonių. Renkantis, kur studijuoti – Lietuvoje ar užsienyje - patarčiau gerai apsvarstyti visas aplinkybes (pvz., studijų kainą, pragyvenimo išlaidas, tėvynėje paliekamus artimuosius, savo ateities planus) ir pasirinkti geriausią variantą.

     Dėkodami pašnekovams už geranoriškumą ir pasidalinimą savo asmeniniu patyrimu, linkime jiems kuo geriausios kloties bei karjeros aukštumų, o sprendimo ieškančiam jaunimui – rasti optimaliausią jų lūkesčius ir galimybes atitinkantį sprendimą. Linkėjimų turime ir Lietuvos švietimo sistemos vairininkams bent po vasaros atostogų vieną kartą imtis ir rimtai kurti Lietuvoje tokią švietimo sistemą, kad mokslo siekiančiam jaunimui nereikėtų kankintis, kvaršinti galvos, palikti tėvynę, gimtus namus, šeimą ir draugus.

Šarūnas Preikšas

Studentai Anglija Mokslas Britanijoje