Muzikantai

PradžiaVirtuvė

Kulinarinė kelionė Maroke: dar kartą apie tadžiną

19/12/2013

Taip pat skaitykite

Vasaros pabaigos skonis: sluoksniuoti desertai su sezoninėmis gėrybėmis Makaronų pyragas su špinatais Kaip nepersivalgyti per šventes? Ruošiame žuvį

 

Šį kartą „Europlius“ pasidalins ne tradiciniais kalėdiniais receptais, kurie tokie populiarūs šiuo metų laiku. Neabejojame, kad turite ar žinote ne vieną imbierinių sausainių, kalėdinės žąsies ir kitokių šventinių skanumynų receptą.

Tiesa, apie tadžino gaminimą jau rašėme, tiksliau − dalijomės Nidos Degutienės tadžino receptu. Tačiau, metams artėjant į pabaigą ir orams atvėsus, siūlome pasinerti į kulinarinę kelionę, kurios įspūdžiais su Jumis pasidalins internetinio tinklaraščio „Savas bliūdas“ degustatorės. Tikimės, kad šio straipsnio įkvėptas, marokietiškas tadžinas Jūsų namuose nuspalvins žvarbius žiemos vakarus.

„Savo bliūdo“ autorės – draugės Laura, Rimantė ir Guoda. Šios merginos dalijasi aplankytų restoranų (ar kitokių maitinimo įstaigų) recenzijomis. Taikliai ir su humoru. Na, o šiame šventiniame „EuroPlius“ numeryje vienos iš degustatorių pasakojimas iš Maroko.

 

„Tradicinis tadžinas ir jo receptas tiesiai iš Maroko“

Tokius žodžius išgirdom iš vieno vietinio „draugelio” Isha, pas kurį namuose, netoli Cascades d’Ouzoud krioklių (Tanaghmeilt kaimelis Atlaso kalnuose), kaip tik tuo metu gaminome valgyti. O gaminome mes ne ką kita, o tradicinį marokiečių patiekalą – tadžiną. Tiesa pasakius, juo „pramitom“ beveik visos kelionės metu.

Tadžinas – tradicinis mėsiškas patiekalas su labai daug daržovių ir prieskonių, troškinamas bent porą valandų specialiame puode. Valgyti jį reikia rankomis… kaip ir beveik viską šioje šalyje. Ir pamirškit, išpuikę europiečiai, šakutes, vietą, kur nuolat galima nusiplauti rankas prieš valgį ir kitus „prabangos“ dalykus (tarp kurių, beje, ir tualetinis popierius). Isha namuose vos vos atsirado pora šakučių ir gal trys arbatiniai šaukšteliai salotoms, kurias gaminome prieš tai. Žinoma, mes ir keliavome kiek kitaip, nei įprasti turistai…

Tadžino valgymas taip pat primena šiokią tokią ceremoniją. Puodas dedamas tiesiai ant žemo (dažniausiai) apvalaus staliuko, visiems sėdintiems aplink išdalinami duonos paplotėliai, saviškį paplotėlį laužai gabalėliais, merki į puodą, kiek sutraiškydamas minkštutėles daržoves bei mėsą, ir „prilipdęs“ visą turinį prie duonos gabalėlio – dedi į burną. Tiesą pasakius, vietiniams pavyksta valgyti daug tvarkingiau nei mums, bet matydami europietišką negabumą valgyti rankomis, kartas nuo karto jie rankomis atlaužia po gabalą mėsos ir tiesiog įduoda tau į rankas.

Vienas svarbiausių tadžino ingridientų – mėsa. Maroke tadžinus teko valgyti pagamintus su jautiena, vištiena ir ožkiena (pasak kai kurių bendrakeleivių – pastarasis bene pats prasčiausias dėl specifinio mėsos kvapo ir skonio). Tuomet – daržovės. O jos gali būti pačios įvairiausios. Bulvės ir pomidorai dedami visada, o visa kita – fantazijos ir „išteklių“ virtuvėje reikalas. Tai gali būti morkos, paprikos, žirniai, pupelės, cukinijos, net citrina ir t.t. Trečias svarbus elementas – prieskoniai ir prieskoniniai augalai. Svogūnas, česnakas, gelsvė, krapai… ir 40-ies prieskonių mišinys specialiai tadžinams. Pamiršau dar vieną ingridientą – šviežias alyvuogių aliejus.

Svogūnai, česnakai ir gelsvė smulkiai pjaustyti dedami apačioje, tuomet mėsa ir kitos stambiai pjaustytos daržovės. Šiek tiek druskos, prieskonių. Puodo pagrindas uždengiamas kūgio formos dangčiu ir statomas ant ugnies. Šiukštu, apie pusantros valandos, kol tadžinas troškinasi, – jo negalima maišyti, liesti, apžiūrinėti ar kitaip kištis į gaminimosi procesą („No, no, no, stop it! Turisto…“, – sakė mums Isha). Jei daržovės sausokos – blogiausiu atveju galima šliukštelti šiek tiek vandens. Minimalų kiekį.

Vualia! Maistas ant stalo, o skanesnio daikto seniai kada buvau ragavusi. Apskritai marokietiška virtuvė žavi savo natūralumu, ekologiškumu ir nepaprastu, mums lietuviams itin priimtinu, skoniu.

Pasižvalgiusi internete radau keletą „pamokėlių“, kaip gaminti tadžiną. Tiesa, jos šiek tiek varijuoja nuo mano aprašyto recepto, bet čia, matyt, tas pats kaip ir šaltibarščiai Lietuvoje – kiekviena šeimininkė turi savo receptuką ir skonį – viena tirščiau, kita skysčiau, pas kai kurias daugiau agurko, pas kai kurias pjaustytas kiaušinis…

Beje, kas įdomiausia, praėjus kuriam laikui po kelionės – bandėm gamintis tadžiną ir Lietuvoje. Žinoma, puodas nebuvo tikrasis marokietiškas (gaila, pigūs skrydžiai kartu reiškia ir tai, kad negali namo parsivežti ko nori), bet skonis buvo – puikus! Aišku, prie to turbūt prisidėjo dar turimi iš Maroko parsivežti prieskoniai.

 

Daugiau kulinarinių kelionių ir degustatorių nuotykių: http://savasbliudas.lt/

 

Nuotraukos iš „Savas bliūdas“ ir G. Kaminskienės asmeninių archyvų