Kai bijo vaikai

26/04/2013

Kiekvienas suaugęs žino, kas tai yra nerimas, todėl labai dažnai mažųjų baimės mums atrodo juokingos ir be jokio pagrindo. Tuo tarpu vaikams po lova besislepiančios pabaisos ir atgyjantys pasakų personažai yra patys tikriausi.

Taigi, kodėl vaikai bijo? Iš kur atsiranda baimės jausmas?

Vaikai patiria įvairias baimes ir nerimą nuo to momento kai gimsta. Pirmosios baimės aplanko dar vienerių metukų nesulaukusius vaikus. Tokio amžiaus mažyliai bijo: nepažįstamų arba triukšmingų daiktų, baugios išvaizdos žmonių. Baimės itin išryškėja apie antrąjį gimtadienį: mažai arba nieko nebijojęs mažylis staiga ima paniškai bijoti stambių gyvūnų ir vabzdžių,  tamsos, aukščio, vienumos, uždarų patalpų, galimų bausmių, važiavimo liftu, maudynių ar miegojimo vienam. Dviejų – šešerių metų vaikams skausmo ir baimės pojūtis jau yra žinomas, vaizduotė laki, tačiau priežasties ir pasekmės ryšys jiems nelabai suprantamas. Jiems nesuvokiama, jog jų niekas negali įtraukti į unitazą kartu su nubėgančiu vandeniu ar palikti gyventi miške su pasakų personažu vilku. Tokio amžiaus vaikai negirdėję apie tikimybių teoriją ir jiems labai sunku atskirti, kas tikra, o kas tik fantazija.

Nerimas yra natūralus jausmas ir įvairiais gyvenimo etapais tik padeda įveikti sunkumus, mobilizuoti organizmo funkcijas, kurios pagerina dėmesio koncentraciją, atmintį, loginį mąstymą. Ši papildoma organizmo energija reikalinga kasdieniniams gyvenimo iššūkiams įveikti – susikaupti vaidinimui darželyje, pasiekti pergalę šokių konkurse, įveikti naujos vietos baimę, labiau pasitikėti savimi, tapti savarankišku, įgyti naujų įgūdžių, prisitaikyti prie aplinkos keliamų reikalavimų. Tačiau kai nerimo lygis tampa neadekvatus situacijai- pradedama varžyti vaiko asmenybė ir susiduriama su rimta problema. Vaikui sunku elgtis natūraliai, išreikšti save – laisvai kalbėti, klausyti, užmegzti pažintį, pasakyti savo nuomonę, o tai mažina savigarbą, pasitikėjimą savimi, verčia jaustis nepilnaverčiu.

Vaiko baimė gali pasireikšti įvairiais požymiais – tiesioginiais, kai vaikas žodžiais nusako savo baimę, ir netiesioginiais, kai atsiranda pilvo ar skrandžio skausmai, tampa sunku susikaupti, atsiranda nenoras eiti į darželį ar mokyklą, padidėja agresyvumas, nervingumas, liūdnumas.

Mažų vaikų baimės yra dažnesnės ir neretai atspindi vaiko psichologinės raidos etapus. Vaikas įsimena nemalonią būseną sukėlusį asmenį ar daiktą, o vėliau geba jį susieti su negatyviais išgyvenimais. Kai kurie vaikai tampa užsidarę, baikštūs, kiti atvirkščiai – neklusnūs ir maištingi. Ir vieniems, ir kitiems atsiskleisti socialinėje aplinkoje trukdo viduje tūnanti baimė. Ignoruoti vaikų baimes nėra gerai, kartais jos užsitęsia ir sukelia sunkumų vaiko normaliam vystymuisi ir tinkamai socialinei adaptacijai. Svarbiausia į tai laiku atkreipti tinkamą dėmesį, o ne tikėtis, kad vaikas “iš to išaugs”. Baimė gali pasitraukti, bet gali ir sustiprėti, todėl labai svarbu laiku jiems padėti. Juk visi tėvai tik trokšta, jog jų vaikai per pasaulį eitų drąsiai ir ryžtingai, su pasitikėjimu ir aukštai iškelta galva.

Kaip padėti baimės kamuojamam vaikui?

Kaip teigia psichologai, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ko vaikas bijo. Nesijuokite ir žiūrėkite rimtai į vaiko baimes, kad ir kaip sunku kartais būtų. Kai vaikas kalba apie sapnų pabaisas, nesustiprinkite vaiko baimės savo susirūpinimu. Pakalbėkite su vaiku apie sapnų turinį ar paprašykite nupiešti įsivaizduojamas pabaisas. Būkite dėmesingi ir kantrūs, kai vaikas pasakoja apie savo baimę. Stiprinkite jį morališkai, dažniau apkabinkite, kelkite vaiko savivertę.  Suteikite kuo daugiau teigiamų sėkmės išgyvenimų. Parodykite vaikui, kaip galima suvaldyti baimę, pabandydami vaiką išmokinti, kaip vaizduotėje baugią pabaisą galima paversti į juokingą personažą. Atminkite, baimės yra nugalimos mažais žingsneliais!

Vieniems vaikams įveikti nerimą pakanka tėvų pagalbos ir paramos, o kitiems dėl intensyvaus ir ilgalaikio nerimo gali prireikti ir specialistų patarimo. Svarbiausia, kad tėvai laiku įvertintų vaiko ir savo galimybes bei nuspręstų, kaip vaikui geriausia padėti. Atminkite, visos baimės ir kliūtys yra nugalimos, kai gaubia tėvų meilė, supratingumas ir saugumo jausmas.  

Tad pabandykite panirti į vaikišką pasaulį ir kartu nugalėti ten slypinčias pabaisas, kad ir vėl išgirstumėte nerūpestingą savo mažųjų juoką.