Legenda apie AtlantidÄ…

04/02/2014

Iki šiol nÄ—ra nÄ— vieno liudijimo, kad egzistavo pradingÄ™s pasaulis. Per 25 aršios polemikos tarp atlantomanų ir atlantofobų šimtmečius buvo paskelbta apie 3 mlrd puslapių medžiagos. Tai 100 milijonų kartų daugiau nei parašÄ— pats mito apie „vienÄ… baisiÄ… dienÄ… ir vienÄ… lemtingÄ… naktį žuvusiÄ… šalį“ autorius Platonas. 

Kur tik neieškojo paskendusio kontinento pÄ—dsakų: Pietų Amerikoje, Egipte, Graikijoje, Velykų saloje ir net ŠiaurÄ—s ašigalyje. HipotezÄ—s gulÄ— sluoksniais ant kitų hipotezių, ant netvirtos dirvos buvo statomi efemeriški, kartais, tiesa, pakankamai patrauklÅ«s kortų nameliai. „Taikinių“ išsibarstymas pasaulio žemÄ—lapyje verčia įtarti, kad „šaudymas“ vis dar vyksta aklai.

Ir visgi, neskubÄ—kim su išvadomis. Žvilgtelkime į patį pirmÄ… ir pagrindinį šaltinį.

„Išklausyk, Sokratai, pasakojimÄ…, tegu ir labai keistÄ…, bet visiškai patikimÄ…, kaip pareiškÄ— kartÄ… išmintingiausias iš septynių išminčių Solonas“ – taip pradeda savo pasakojimÄ… apie AtlantidÄ… senovÄ—s graikų filosofas Platonas dialoge „TimÄ—jus“.

Atlantidos sala… Kažkada buvo didesnÄ— už LibijÄ… ir AzijÄ… (MažajÄ…), dabar nusÄ—do nuo žemÄ—s drebÄ—jimų ir paliko po savÄ™s nepereinamÄ… dumblÄ…“ – kalba jis kitame dialoge „Kritijus“.

Buvo priimta laikyti, kad kitų dokumentų, be paminÄ—tų „Dialogų“ nÄ—ra. Iš principo tai beveik teisinga, jei nekreipti dÄ—mesio į graiko Krantoro iš Solos liudijimÄ…. Jis po 100 metų nuo Platono mirties patvirtino Solono pasakojimÄ…. Beje, didžiojo Aristotelio nuomonÄ— irgi ne mažiau svari. Argi nepaliko mums logikos tÄ—vas sparnuotos frazÄ—s „Platonas yra mano draugas, bet tiesa man brangesnÄ—“? Aristotelis be jokios abejonÄ—s šešÄ—lio pareiškÄ—, kad istorijÄ… apie paskendusiÄ… salÄ… Platonas išgalvojo nuo pradžios iki galo, kad, kalbant šiuolaikiškai, pademonstruotu išgalvoto modelio pagalba savo politinius ir filosofinius įsitikinimus. Tik kam jam reikÄ—jo viskÄ… pripaišyti Solonui – savo proseneliui? Apie tai, kur yra žuvÄ™s kontinentas ir apie tuos, kas saugojo atmintį apie jį, tegu pasako pats Platonas. Egipto žyniai pasakojo Solonui:

„Tada juk jÅ«ra (Atlantas) ši buvo tinkama laivybai, kadangi palei žiotis, kurias jÅ«s savaip vadinate Heraklio stulpais, buvo sala… Šioje Atlanto saloje susidarÄ— didi ir grÄ—sminga karalystÄ—, valdoma karalių, kurių valdžia aprÄ—pÄ— ir tÄ… salÄ…, ir daug kitų salų, ir kai kurias žemyno dalis. Be to, jie ir šioje pusÄ—je valdÄ— LibijÄ… iki Egipto ir EuropÄ… iki TirÄ—nijos“.

Taigi, yra konkretus metropolijos adresas ir tikslÅ«s duomenys apie kolonijas, kurias ji valdÄ— mums žinomuose žemynuose. Tačiau Atlante už Heraklio stulpų akivaizdžių paskendusios žemÄ—s ženklų neaptikta, o gausÅ«s kasinÄ—jimai Graikijoje, Egipte, Libijoje, Tunise, Alžyre, Ispanijoje ir Artimuosiuose Rytuose neįdavÄ— archeologams į rankas nÄ— vieno daikto pažymÄ—to etikete „Pagaminta Atlantidoje“.

VÄ—l pažvelkime į tÄ… vienintelį rašytinį šaltinį, kuris patvirtina Platono pasakojimÄ….

Prieš tai minÄ—tas Krantoras liudija, kad matÄ— Neito šventykloje, kur prieš 300 metų iki jo pabuvojo Solonas, užrašÄ… apie AtlantidÄ…. Visa bÄ—da, kad egiptiečių papirusai su pasakojimais apie AtlantidÄ… sudegÄ— žymiojoje Aleksandrijos bibliotekoje.

Dabar galima panagrinÄ—ti šiuolaikinius atlantologijos pasiekimus. Tiro arba Santorinio saloje išties pavyko padaryti stulbinančius atradimus, nors surasta buvo, kaip neretai pasitaiko, visai ne tai, ko buvo ieškota. Santorinio, esančio trikampyje tarp Graikijos, Mažosios Azijos ir Kretos, landšaftas daro gilų įspÅ«dį. Sala primena kažkokio pasaulio, kuris subyrÄ—jo gabalais dÄ—l milžiniško sprogimo, nuolaužą. Jos grÄ—smingas grožis tarsi meta iššÅ«kį čionykšÄio turistinio rojaus ramybei.

Tiros gyventojai, matomai, buvo labai patenkinti savo krašto turtinga gamta ir negalvojo apie gyvenamos vietos pakeitimÄ…. Juolab, kad sala, esanti vienodu atstumu nuo Peloponeso, Kretos ir Mažosios Azijos, pačioje jÅ«rų kryžkelÄ—je, greitai tapo svarbiu prekybos centru. Tačiau vulkanas, pagimdÄ™s TirÄ…, nenumirÄ—, o tik laikinai užmigo, panašiai kaip Vezuvijus. Sustingusi lava užkimšo kraterį. Kas galÄ—jo atspÄ—ti – ar ilgam? Žmogaus amžius trumpas, santoriniečiai, negalvodami apie bÄ—dÄ…, ramiai sau gyveno ant kunkuliuojančio katilo su užlituotu dangčiu.

Tragedija nugriaudÄ—jo maždaug 1600 metų prieš Kristų. BÅ«tent toje epochoje staiga pradingo nuostabi civilizacija – Kretos karaliaus Mino šalis. IštyrÄ™ EgÄ—jo jÅ«ros dugnÄ… ir paÄ—mÄ™ daugybÄ™ nuosÄ—dų bandinių, geologai sugebÄ—jo nustatyti, kad šiame rajone įvyko nepaprastos jÄ—gos vulkaninis išsiveržimas.

250 metrų aukšÄio griaunamoji banga prašniokštÄ— per salas, savo kelyje viskÄ… nuplaudama. Ji užgriuvo ir KnosÄ… – Mino sostinÄ™, kuri buvo už 125 km nuo Tiros, o paskui nuplaukÄ— link Afrikos krantų.

Ta aplinkybÄ—, kad Platonas nurodÄ— visai kitÄ… adresÄ…, tyrinÄ—tojų nejaudino. Skirtumas tarp žūties datų – 8000 metų – irgi. Aistros pamažu aprimo ir drÄ…si idÄ—ja buvo primiršta. Atlantidos ir toliau ieškojo visur, net Špicbergene ir Tibete. Tačiau 1960 metais graikų seismologas Angelas Galanopulas vÄ—l atgaivino hipotezÄ™ apie KretÄ… ir MinÄ…. Jis išsakÄ— mintį, kad jÄ—ga, kuri nušlavÄ— Knoso rÅ«mus, galÄ—jo išties bÅ«ti toji vulkano išsiveržimo pagimdyta banga. 1966 metų pabaigoje jis pateikÄ— pirmus įrodymus, kad yra teisus. Jis aptiko didžiulį griovį, kuris taisyklingu žiedu supo kažkada klestÄ—jusį miestÄ…, ir akivaizdžius vulkaninÄ—s katastrofos pÄ—dsakus.

KasinÄ—jimai akivaizdžiai parodÄ—, kad čia bÅ«ta išsivysčiusios civilizacijos. Santoriniečiai žinojo antiseisminÄ—s statybos technologijÄ…, kaip priimta sakyti šiais laikais. Ä® kmeninių sienų kampus jie dÄ—davo medines sijas, kas suteikdavo namams ypatingo stabilumo. Neabejotinas ir tamprus Tiros ryšys su Kretos civilizacija. Aptikti keraminiai indai yra tos pačios formos, su tais pačiais ornamentais, kaip ir Knose. Ir tai nenuostabu, juk salas skiria vos 120 km. Net senovÄ—je tai buvo ne atstumas. Tiesiog stulbina Tiros freskos. Grožiu ir meistriškumu jos neabejotinai pranoksta visas kitas, kada nors rastas Viduržemio pakrantÄ—se. BÅ«tent jos, šios nepalyginamos freskos, verčia patikÄ—ti, kad pirmÄ… kartÄ… istorijoje prieš mus atsivÄ—rÄ— langas į visiškai nepažįstamÄ… pasaulį. Baisu net pagalvoti, kad kažkur šalia, jÅ«ros dugne, gali bÅ«ti dalykų, dar labiau užburiančių, sukurtų „tikrosios“, platoniškosios Atlantidos meistrų.

Tačiau Tiros freskos rastos ne jÅ«ros dugne, jos atkastos iš po 30 cm storio pemzos ir pelenų sluoksnio pietinÄ—je salos dalyje, Akrotirio kyšulyje. ŽmonÄ—s, taip gausiai išpaišÄ™ antiseisminių namų sienas, vadino savo kraštÄ… Kalista, kas reiškia „Nuostabusis“. Iš amžių glÅ«dumos nesenstančia mineralinių dažų žydryne šviečia mums Kalisto dangus. Žydi violetinÄ—s mirtos, sidabrine banga dvelkia eteris tarp laurų. Štai baikšÄios antilopÄ—s sunerimusios uopsto vÄ—jÄ…, jos nubrėžtos ryškiai ir drÄ…siai, kažkaip labai šiuolaikiškai. Absoliučiai gyva atrodo pasiruošusi šokti jums į rankas gauruota beždžionÄ—lÄ—. Nardytojas strÄ—le neria į žalsvokas, paslaptingas gelmes.

Santorinio vulkanas išsiveržė sprogdamas. Visa salos centrinÄ— dalis išlÄ—kÄ— į orÄ… ir jÅ«ra tučtuojau plÅ«stelÄ—jo į kunkuliuojančiÄ… ertmÄ™. Per kelias sekundes išsiskyrÄ— energija, ekvivalentiška termobranduoliniam sprogimui, lygiam 400 megatonų. UgninÄ— lava turÄ—jo praryti viskÄ…, kas gyva 150 km spinduliu ir, vadinasi, padengti centrinÄ™ Kretos dalį. Tik jÅ«ra, užliejusi įdubÄ…, sustabdÄ— išsilydžiusios stichijos judÄ—jimÄ…. Tai turÄ—jo sukelti baisingÄ… atoslÅ«gį visoje Viduržemio jÅ«roje. Gigantiška banga, griaudama viskÄ… savo kelyje, be abejonÄ—s, sukÄ—lÄ— potvynius artimiausiose pakrantÄ—se. Ar ne tai buvo užfiksuota šventuose Viduržemio tautų tekstuose? Santorino pelenais lijo net Nilo deltoje.

Dabar pažvelkime, ar vertas Santorinas išdidaus Atlantidos vardo? Nesutapimai su Platonu (dydžiai, žūties data, salos padÄ—tis), suprantama, akivaizdÅ«s. Tačiau visa eilÄ— kitų požymių puikiai susiderina su „Dialoguose“ aprašytu žemynu.

Platonas, pavyzdžiui, kalba apie svarbų vaidmenį, kurį vietiniame kulte vaidino jautis. Freskose ir auksiniuose Mino „Jaučių dubenyse“ pavaizduoti jaunuoliai, šokinÄ—jantys per jaučius. Platonas aprašo bÅ«tent tokį ritualinį žaidimÄ…. Dar jis pamini, kad sostinÄ— Poseidonija buvo pastatyta ir raudono, juodo ir balto akmens. BÅ«tent toks spalvų derinys bÅ«dingas Tiros uoloms. Platonas tvirtino, kad AuksinÄ— sala išnyko „per dienÄ… ir naktį“. Didžioji Santorino dalis irgi dingo jÅ«roje, nors ir ne taip greitai. Profesoriaus Marinatoso nuomone, Platono papasakota Atlantidos istorija vis labiau įgauna tiesos kontÅ«rų. Jei, žinoma, nekreipti dÄ—mesio į tikslius Platono nurodymus, kad sala buvo Atlante.

Suintriguoti vaizdingų pasakojimų apie legendinÄ™ PoseidonijÄ…, sensacijų mÄ—gÄ—jai talpina savo pseudoatlantidas ten, kur nuveda juos fantazija. O fantazija nuveda kartais labai toli nuo Heraklio stulpų, visai į kitÄ… pasaulio kraštÄ…, pavyzdžiui, į AntarktidÄ…, AmazonijÄ…, Gvatemalos pelkes, Sacharos dykumÄ…, Azorų salas ir t.t.. Dabar prisidÄ—jo ir Kretos sala.

Jei pavyktų surasti nors vienÄ… pastatÄ…, vienÄ… skulptÅ«rÄ…, vienÄ… vienintelÄ™ lentelÄ™ su atlantų rašmenimis, tai apstulbintų žmonijÄ… ir bÅ«tų daug vertingiau už visÄ… Peru auksÄ…, visus Egipto paminklus, visas molines didžiųjų tarpupio bibliotekų knygas. Kol kas tokių radinių nÄ—ra. Visiškai įmanoma, kad niekad ir neturÄ—sime. Tačiau pačios Atlantidos paieškos, jei tik jos mokslinÄ—s, gali praturtinti žmogaus kultÅ«ros lobynÄ…. To pavyzdys – neužmirštamosios Tiros freskos.

Ir, pagaliau, paskutinis dalykas, be kurio neįmanoma kalbÄ—ti apie AtlantidÄ… – jos galimos žūties data. Rimtiems mokslininkams ji visada buvo ginčų objektas. Pagal PlatonÄ… jÄ… lengva apskaičiuoti: „Kas liečia tavo piliečius, gyvenusius prieš 9000 metų…“ – pasakÄ— sajų žynys Solonui, ir tai duoda mums skaičių 9000. pridÄ—jus prie jo 600 (suapvalinta data, kada Solonas apsilankÄ— Egipte), gauname 9600 metų prieš mÅ«sų erÄ…. Nei Egipto faraonų su jų piramidÄ—mis, nei, juolab, atÄ—niečių su jų Akropoliu, tada dar nebuvo. Tačiau atlantologijos tradicijoje ypatingas dÄ—mesys skiriamas senovÄ—s kalendorinÄ—ms sistemoms. Jose išties galÄ—jo bÅ«ti užfiksuoti ikiistoriniai tolimų protÄ—vių stebÄ—jimai.

Paimkime, kad ir senojo Egipto ir senovÄ—s Asirijos kalendorių susikirtimo taškÄ…. Viena iš saulÄ—s ciklo pradžios datų Egipte atitinka 139 naujos eros metus, vienas iš asirų mÄ—nulio ciklų prasideda 712 metais iki naujosios eros. Žinant ciklų trukmÄ™ (1460 metų saulÄ—s ir 1805 mÄ—nulio), nesunku apskaičiuoti pilnais ciklais, žinomais dar Babilone.

Pagal Egipto kalendorių – 11 542.

Pagal asirų kalendorių – 11 542.

Kita, artima pirmąjai, skaičių pora gaunasi lyginant majų ir senovės Indijos kalendorines sistemas.

Kokį įvykį užfiksavo senovÄ—s tautos savo kalendorių pradiniu tašku? Paskutinio ledynmečio pabaigÄ…? Nukritusį asteroidÄ…, kuris sukÄ—lÄ— potvynius ir seisminį aktyvumÄ…? Jeigu tikÄ—ti, kad gautų skaičių panašumas neatsitiktinis, ir jeigu tikÄ—ti Platonu, tai galima daryti prielaidÄ…, kad Atlantidos žūtis buvo tik baigiamasis akordas ilgoje kosminių ir tektoninių kataklizmų, nuvilnijusių per mÅ«sų planetÄ… grandinÄ—je.

Horoskopai.lt

Nuotrauka: wikipedia.org