Marokas

14/06/2013

‘Pasaulis yra knyga – tie kas nekeliauja, skaito jos pirmąjį puslapį...’

Skambutis po skambučio!.. net neturiu kada atsikvėpt ir pažiūrėti į laikrodį... Na dar pakentėk truputį, pasakau sau tyliai, rytoj išvysi saulę ir savo išsvajotąją, neregėtąją...Afriką! Skubu kuo greičiau pabėgti iš ofiso ir grįžti namo, kad galėčiau susikrauti savo naujutėlius vasariškus aprėdus  ir pagaliau pabėgti iš dulkėto Londono. Visa šeima kiek jaudinasi, kadangi tai mūsų  pirmoji tokia rimta kelionė jau ne Europoje. Mano rūbai šiaip ne taip tilpo į rankinį lagaminą, tačiau mamos naujutėlės skrybėles ir makiažo rinkiniai tiesiog veržėsi į laisvę... jei tik būtume žinojusios, kad viso to mums visai neprireiks...Marokas mums ruošė kultūrinio šoko terapiją!

Marakešas (Marrakech) – prekeivių ir pirkėjų troškinys

Esu didelė spontaniškumo gerbėja ir nemėgstu savo kelionių planuoti nuo A iki Z. Dažniausiai su šeima užsisakydavome viešbutį tik pirmajai nakčiai, o vėliau išsinuomavę mašiną, traukdavome pavėjui. Šį kartą, padarėme taip pat. Savo ekspedicija po Maroką pradėjome nuo jo sostinės – Marakešo. Niekada nepamiršiu pirmųjų įspūdžių! Vis dar jaučiu sąmyšio, juoko ir nuostabos skonį, prisiminus mūsų pirmąsias minutes šiame mieste.

Tik išėję iš oro uosto, buvome draugiškai sumedžioti vietinio taksisto, kuris kaip tikras tėvas laukęs grįžtančių vaikų,  įsodino mus į savo ‘Mersedesą’. Kiek apspangę nuo skrydžio ir karščio, sugebėjome jam parodyti viešbutuko adresą miesto centre. ‘Tėvukas’ kaip mat ėmėsi ne tik vairuotojo, bet ir gido vaidmens ir pažadėjęs mums puiku servisą, pradėjo riedėti sostinės gatvėmis. Aš stengiausi dairytis kuo plačiau, tačiau niekaip negalėjau atitraukti savo žvilgsnio nuo didokos skylės automobilio grindyse, per kurią puikiausiai galėjai susipažinti su vietinės kelio dangos variantais. Deja, man neteko ilgai tuo domėtis, kadangi mes staiga sustojome ir prie mūų mašinos prišokę vyrukai pradėjo traukti mūsų lagaminus ir krauti į medinį karutį primenanti dėžę ant ratų. Mes taip pat visi žaibiškai iššokome iš mašinos ir po kelių sekundžių mano keturmetė dukra jau buvo pasodinta ant visų lagaminų viršaus. Kelioms minutėm mano širdis sustojo ir aštri mintis perėjo per širdį – įkliuvom! Tačiau ‘tėvukas’ pamatęs mūsų šokiruotus veidus, skubėjo mus nuraminti, kad mūsų lagaminai (kartu su mano vaiku) vežami į viešbutį, kadangi ten neįmanoma privažiuoti su mašina.

Mes neturėjome laiko su juo ginčytis nei kažko klaust, nes stengėmės nepamest iš akių savo brangiausių turtų, tad pasišokinėdami nuskubėjome paskui savo daiktus. Paėję nepravažiuojamų kelių raizgyną, bei asiliukų pakavimosi aikštelę, mano visiškam siaubui, nėrėme į molinių tunelių labirintą. Štai čia, pagalvojau, viskas ir baigsis...arba prasidės. Tačiau vyrukas vežęs medinį karutį, staiga sustojo ir mostelėjo ranka į prieblandoje paskendusias didžiules geležines duris.- Čia, sako jis man, -čia jūsų viešbutis.... Šių akimirkų nepamiršiu niekada gyvenime! Džiaugsmas ir didžiulis palengvėjimas pradarius milžiniškas duris, užliejo mūsų širdis! Aš padėkojau Dievui, kad mano sėkmė nuo manęs nenusisuko ir mes nepapuolėme į kokių nors ekstremistų grupuotės rankas. Tai buvo tiesiog eiliniai, vietiniai herojai, kuriems puikiai pavyko mums įvaryti kultūrinį šoką.

Viešbutis alsavo studentų bei ką tik atvykusių turistu šurmuliu bei vėsa. Švarūs, labai tradiciškai papuošti kambariukai viliojo pailsėti, tačiau turėjome atsisakyti pagundos, nes šis miestas žadėjo dar daug įdomių įspūdžių. Susitarę dėl vakarienes, ištrūkome į miestą, kur tuoj pat buvome apiberti įvairiausiais pasiūlymais. Kadangi vis dėlto kelios skrybėlaitės tilpo į mano mamos lagaminą, ji  ypatingai krito visiems į akis.  Čia vietinės  moterys  ypač saugomos nuo pašalinių žvilgsnių ir dauguma jų slepia veidus. Vos spėjome nusisukti, o mama jau buvo pasodinta ant medinės dėžės kur vietine moteris greita, išlavėjusia ranka pradėjo  piešti tradicišką chna tatuiruotę. Tuo tarpu žymiai vyresnio amžiaus sutuoktinis jau derino atsiskaitymo valiuta su mano vyru. Šis meno kūrinys  buvo pirmasis ir pats brangiausias mūsų pirkinys. Vėliau, pagrindinėje aikštėje atsisakius vietinių paslaugų, sulaukdavome tarptautinio L raides ženklo (suprask Looser) iš vietinių vaikų. Buvo labai įdomu stebėti mano dukros reakciją į visai kitokį Marakešo vaikų elgesį.

Vakarą praleidome viešbutyje kartu su kitais užseniečiais. Viešbučio šeimininkai paruošė tradicišką Tandžiną, bei linksmino svečius liaudiškais šokiais. Lengvas ir saldus kaljano dūmas  ramino mūsų prikimštas nuotykių galvas ir kvietė atverti širdis šiai spalvingai šaliai.

Esuira (Essaouira) – kačių ir vėjo miestas.

Sekančią dieną, vėjas mus nuputė į miestą Atlanto vandenyno  pajūryje. Miestelis kvepėjo  jūros druska bei buvo išdažytas jam būdinga žydra spalva. Atvykome  vietiniu autobusu, tad išlipę iškart patraukėme ‚gidų‘ dėmesį, kurie savo ruoštu padėjo susirasti nebloga viešbutuką. Nuderėję pusę prašytos  kainos, išsiruošėme papietauti, nes buvome be galo alkani. Deja, mums buvo paaiškinta, kad be 17 val vakaro, mes jokio maisto niekur nerasime. Sunku buvo tuo patikėti, tačiau vienintelis maisto šaltinis tas kelias valandas buvo vietinės močiutės spurgos. Ji matyt pagailėjo mūsų ištįsusių veidų ir savo rankomis  greitai pagamino šį Lietuvišką skanėstą.

Esuira mus nustebino žmonių gerumu ir jų gyvenimo būdu. Miestui didelės įtakos turėjo jo geografinė padėtis, tad jis nuo vandenyno pusės yra apsuptas aukštos gynybinės sienos. Miesto istorija mini Prancūzų, Žydų bei Portugalų invaziją. Vietiniai nemokantys anglų kalbos, dažniausiai verčiasi žvejyba, tie kurie moka nors kiek suregzti sakinį - žvejoja turistus. Vienas labiausiai įstrigusių įspūdžių šiame miestelyje  - vakarinis pasijodinėjimas paplūdimiu ant kupranugario nugaros. Juokingiausia buvo tai, kad mes niekaip negalėjome įvardinti tamsoje artėjančio objekto, kol galų gale atpažinome‚ dykumų laivą‘ lėtai žingsniuojantį link mūsų. 

Šis miestas be galo sužavėjo savo kontrastu. Viduje viešbutis džiugino akį savo marokietiškomis grožybėmis, tačiau užlipus ant viešbučio stogo, atsiveria gan skurdi vietinių kasdienybė. Kėlė šypseną tai, kad kiekvienas save gerbiantis marokietis privalo turėti palydovinę TV anteną, netgi jei ji visai surūdijus.

Kitas įdomumas tas, kad net esant 32 laipsnių karščiui, šiame mieste negalėjai išlįsti iš megztinio. Kadangi mieste karaliauja šiaurės vėjai, atpusti Atlanto vandenyno, visi vietiniai gyventojai vaikšto įdegusiais, vėjo nugairintais veidais.

Agadiras – turistų rojus

Iš Esuiros vingiuotu serpantinu, einančiu per kalnus nuvykome i Agadirą – turistinį miestelį, su naujai besistatančiais viešbučiais ir gražiu paplūdimiu. Čia galima buvo rasti turistams pritaikytų pramogų – zoologijos sodą, vakarietiškas kavines, tačiau neapsieita ir be vietinių delikatesų – labai aštrių, keptų sraigių, kurių galima buvo paragauti tiesiog gatvėse. Jas vietiniai kepdavo tarsi  kaštonus.

Mus sužavėjo naktiniai vaisių turgeliai, kuriuose pirkdavome pačių netikėčiausių formų ir skonio gamtos gėrybių. Taip pat džiaugėmės atradę mažas gėrimų parduotuvėles, kur šeimininkas išspausdavo šviežių sulčių iš bet kokio vaisių ar daržovių, kurios tik mums šaudavo į galvą. Rekomenduojame avokado sultis su vietiniu jogurtu. Kartą paragavęs – daugiau nebenorėsi.

 Žuvies restoranai viliodavo įvairiausiomis jūros gerybėmis. Galėdavai tiesiog durti pirštu į patikusią žuvį ir virėjas tuoj pat ją pakepdavo ant laužo. Tik Maroke supratau, ką reiškia šviežios krevetės! Net širdį suspausdavo nuo minties, kad tai ką mes perkame gražiai supakuotose dėžutėse, yra tik  labai tolimas giminaitis nuo tikro, ką tik pagauto likimo brolio.

Agadiras taip pat dosnus dovanų bei suvenyrų mėgėjams. Labiausiai džiaugėmės ožkos odos lempomis, kurias rankomis išmargino vietiniai dailininkai. Viskas labai natūralu, net dažai padaryti iš chna žolelių. Man ramybės nedavė tik tai, kad labai daug unikalių iškasenų bei dirbinių yra eksportuojami iš šalies. Su vyru radome tokią parduotuvę, kurioje galėjai įsigyti suakmenėjusių priešistorinių gyvių už visai prieinamą kainą. Krūvos dirbinių jau stovėjo supakuoti ir paruošti siuntimui į Europą ir Ameriką. Gaila būtų jei šalis išsemtų savo unikalumą liudijančius resursus. Tačiau kol kas toje šalyje turistas yra Dievas, duonos ir druskos nešėjas.

Grįžome iš šios spalvingos šalies kiek kitokie. Matyt tai, ką pamatai ir išgyveni naujoje šalyje,  įsilieja į tavo DNR negrįžtamai, dėl to kiekvieną kartą grįžus iš naujos keliones jautiesi pilnatviškesnis - mažas didelio pasaulio dalyvis. Net ir dabar, praėjus keliems metams po šios savitos kelionės, marokietiškos mėtų arbatos kvapas sugrąžina visas spalvas ir atgaivina pavargusį protą....

Linkime keliauti!